Muitas

Apie Baltarusijos gyvenvietę žr. Mutas (Lyda).

Muitas – valstybės renkamas mokestis už importuojamas, vežamas tranzitu ar eksportuojamas prekes.

Lietuvių kalboje žodis muitas suprantamas kaip mokestis, renkamas tiesiai į valstybės biudžetą už importuojamas, vežamas tranzitu, eksportuojamas prekes. Mokestis, renkamas už konkrečią paslaugą, vadinamas rinkliava, nors ir muitas renkamas valstybės išlaidoms padengti, tuo pačiu siekiant apginti rinką nuo kitų valstybių, kurios, jei nebūtų valstybės, kuriai reikia sumokėti mokesčius, juos rinktų pačios. Kitose kalbose žodį muitas atitinka žodžiai, nusakantys daug platesnį mokesčių ir mokėjimų spektrą. Pvz., rusų kalboje žodį muitas atitinka žodis пошлина, kuris taip pat apima tokią mokesčių sritį kaip rinkliavos.

Muitai skirstomi į importo, tranzito ir eksporto.

Importo muitas taikomas importuojant prekes iš kitų valstybių. Šiuo metu Europos Sąjungoje (taigi ir Lietuvoje) importo muitais dažniausiai apmokestinami tekstilės gaminiai ir avalynė, importuojama daugiausiai iš Kinijos ir kitų valstybių. Muitas skaičiuojamas nuo kiekvienos prekės muitinės vertės. Didėjant prekės vertei, muito mokestis mažėja. Dažnai įvežtų brangesnių prekių bendra su muitu vertė mažesnė negu tokių pačių pigesnių prekių. Tokiu būdu importuoti į Europos Sąjungos muitų teritoriją brangesnes ir tikėtinai aukštesnės kokybės prekes labiau apsimoka. Taip siekiama apsaugoti Europos Sąjungos rinką nuo pigių ir todėl tikėtinai nekokybiškų prekių ir taip apginti savus gamintojus.

Viduramžiais importo muitus buvo sunku atskirti nuo tranzito muitų. Dažniausia buvo renkami mokesčiai iš pirklių, kurie veždavo prekes per punktą, kuris tiesiog surinkdavo mokesčius.

Tranzito muitas taikomas per šalį pervežamoms prekėms (skirtoms ne tos šalies rinkai). Šiuo metu tranzito muitų praktiškai niekas nerenka.

Jei renkami panašūs į tranzito muitus mokesčiai, tai tik už kokias paslaugas, kaip naudojimasis keliais, tiltais, vamzdynais (pavyzdžiui, naftos perdavimui), žmonių iškastais ir prižiūrimais kanalais. Panašus į tranzito muitą yra ekologinis mokestis.

Viduramžiais tai buvo labiausiai paplitęs muitas. Jis buvo renkamas iš pirklių, kurie per feodalo žemes, sąsiaurį, bažnyčią, plukdydavo ar veždavo prekes. Tik vienijantis ar vienijant atskiras kunigaikštystes į valstybes, tranzito muitai buvo palaipsniui naikinami ir keičiami importo muitais.

Eksporto muitas taikomas eksportuojant prekes. Dažniausiai jie taikomi išvežamoms žaliavoms. Valstybės, siekdamos užtikrinti, kad vidaus gamintojai turėtų pigesnių žaliavų, apmokestina muitais eksportuojamas žaliavas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėl didelės infliacijos buvo aukštos kainos ir maži atlyginimai. Skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio prekių kainų buvo apie 10 ir daugiau kartų. Siekiant sušvelninti kainų šuolį, taip pat saugantis, kad įmonės, pardavusios prekes į užsienį infliacinėmis kainomis neprarastų apyvartinių lėšų, buvo plačiai taikomi eksporto muitai. Vėliau eksporto muitai Lietuvoje buvo taikomi tik siekiant vietiniams gamintojams sumažinti žaliavų kainas. Ilgiausiai išsilaikė eksporto muitai neapdirbtai galvijų odai^{[reikalingas šaltinis]}.

Kartais valstybė, norėdama palaikyti savus gamintojus, jiems eksportuojant prekes, suteikia išmokų. Europos Sąjungoje, kuriai priklauso ir Lietuva, yra teikiamos išmokos už eksportuojamą žemės ūkio produkciją.

Advaliorinis – (ad valorem) skaičiuojama nuo prekių vertės (nustatytas mokestis dauginamas iš prekių vertės).

Specifinis – skaičiuojamas nuo prekių kiekio (nustatytas mokestis dauginamas iš prekių kiekio).

Mišrus – skaičiuojamas nuo prekių vertės ir kiekio (nustatytas mokestis dauginamas iš prekių vertės ir pridedama padaugintas nustatytas mokestis iš prekių kiekio).

• Muitinė
• Muitinės departamentas

• Lietuvos muitinės interneto svetainė Archyvuota kopija 2018-08-15 iš Wayback Machine projekto.
• Informacija apie Europos Sąjungos (taip pat ir Lietuvos) muitus ir kitus mokesčius bei kai kuriuos draudimus ir apribojimus^{[neveikianti nuoroda]}