Luviai
Luviai – senovės indoeuropiečių tauta III–II tūkst. pr. m. e. gyvenusi vakarinėje ir pietvakarinėje Mažosios Azijos (dab. Turkija) dalyje. Jie kalbėjo luvių kalba, kuri laikoma viena iš keturių žinomų Anatolijos kalbų (kitos buvo hetitų, palų ir lydų).
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Luvių kilmė, kaip ir kitų Anatolijos tautų atveju, nėra iki galo aiški, kadangi nėra iki galo įtvirtinta ir pati indoeuropiečių kilmės teorija. Indoeuropiečių protėvyne gali būti laikomos tokios teritorijos, kaip Armėnijos kalnynas, Irano kalnynas, Balkanai, arba Ponto stepė[1] Iš savo protėvynės indoeuropiečiai, kalbėję Anatolijos kalbomis migravo į Mažąją Aziją. Tikėtina, kad seniausi čia gyvenę indoeuropiečiai sietini su Demirdži Hiujuko kultūra, kuri regione klestėjo apie 3500–2500 m. pr. m. e.[2]. Tačiau iki galo nėra aišku, ar luvių kalba nuo kitų kalbų atsiskyrė jau Mažojoje Azijoje, ar anksčiau.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmieji luvių paminėjimai yra iš II tūkst. pr. m. e. pradžios, ir jie aptinkami asirų šaltiniuose. Asirai tuo metu intensyviai kūrė kolonijas Mažojoje Azijoje. Vietinius gyventojus indoeuropiečius jie vadino apibendrinančiu žodžiu nuwaʿum (etimologiškai siejamas su luvių etnonimu). Tačiau XVIII–XX a. pr m. e. šaltiniuose aptinkami vardai bei skoliniai rodo, kad luviai ir hetitai jau buvo atsiskyrę kaip atskiri etnosai. Hetitai koncentravosi Kapadokijoje, ir jų pagrindinis miestas buvo Kanešas, o luviai gyveno į pietvakarius nuo jų, ir vienas didžiausių jų miestų buvo Purušanda.
XVIII–XIII a. pr. m. e.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XVIII a. pr. m. e. Kapadokijoje susikūrus Hetitų imperijai, luviai buvo nepriklausomi jos kaimynai, neretai minimi hetitų šaltiniuose. nėra iki galo aišku, kokiame tiksliai areale buvo paplitę luviai, bet Goedegebuure tyrimai rodo, kad jie gyveno pietinėje Anatolijoje nuo Egėjo jūros iki Melido, o šiaurėje siekė ir Aladža Hiujuką[3].
Skirtingai nei hetitai, luviai nesukūrė vieningos valstybės, o gyveno susiskaldę į kelias karalystes. XV a. hetitų šaltiniuose minima vakaruose buvusi Asuva, kurią sudarė 22 valstybėlės. Manoma, kad šios konfederacijos pavadinimas davė pavadinimą visai Azijai[4]. Vėliau Mažosios Azijos pietvakarinėje dalyje didžiausia luvių valstybė buvo Arcava, kurią sudarė trys dalys: Mira (Karijoje), Šeha (Lydijoje) ir Hapala (Frygijoje)[5]. Be jų minimos Viluša (Troadoje), Luka (Likijoje). Iš pietinių luvių valstybių didžiausios buvo Tarhuntaša (Pamfilijoje) ir Kicuvatna (Kilikijoje). Pastarojoje didelę gyventojų dalį sudarė churitai, kurie čia gyveno persimaišę su luviais[6].
Iki XIII a. pr. m. e. luvių valstybės buvo nepriklausomos ir sudarinėjo sąjungas su Egiptu ir achajais prieš Hetitų imperiją. Tačiau apie 1300 m. pr. m. e. daugumą jų nukariavo hetitai
Pohetitinis laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kovose nusilpusią hetitų imperiją 1200 m. pr. m. e. užpuolė jūrinės gentys iš vakarų (egiptiečiai jas vadino jūrų tautomis). Tuomet hetitų valstybė suskilo, pakriko ir dar labiau nusilpo.
Todėl luviai vėl atgavo nepriklausomybę ir patyrė savo kultūros apogėjų. Pietrytinėje Mažojoje Azijoje (Kilikijoje ir aplinkiniuose regionuose) susiformavo daug smulkių valstybėlių, kuriose kaip pagrindinė rašto kalba buvo naudojama luvių – Siro-hetitų (arba Neo-hetitų) valstybės. Tarp jų buvo Tabalis, Gurgumas, Kilikija, Karchemišas ir kt. Jos tęsė aukšto lygio kultūrą ir sukūrė savitą rašto sistemą luvių hieroglifus. Visos šios valstybės IX a. pr. m. e. prijungtos prie Asirų imperijos. Ilgainui luvių kalba nunyko, ir ją pakeitė aramėjų kalba.
Vakarinė Mažosios Azijos (buvusios Arcavos) teritorija II–I tūkst. sandūroje patyrė gausias migracijas. Čia migravo graikai, trakai, frygai, o vėliau – ir keltai (galatai). Iš luvių likučių formavosi karų, likų, pisidų ir lydų etnosai. Didžiąją dalį šios teritorijos ilgainui paveldėjo Lydijos karalystė.
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Luviai išlaikė daug indoeuropietiškos kultūros bruožų, nors jų kultūra skirtingais laikotarpiais buvo veikiama kitų kultūrų – churitų, aramėjų, graikų ir pan.
Svarbiausias luvių dievas buvo Tarhunzas (Tarhunz), audrų ir vėjo dievas, vaizduojamas važiuojantis žirgų traukiamu vežimu. Jis taip pat yra ir deliaus dievybė, todėl kartais vaizduojamas su vynuogių kekėmis ar javų varpomis. Luviai taip pat garbino saulės dievą Tivazą (Tiwaz), jo žmoną Kamrušipą (Kamrušipa), mėnulio dievą Armą (Arma), medžioklės dievą Runtiją (Runtiya) bei mirties dievą Šantą[7].
Vėlyvuoju laikotarpiu luviai perėmė nemažai churitų dievybių, tokias kaip Kubaba, Hipatu, Šaruma, Alanzu, Šauska bei Kumarbi. Išplito ir semitų kilmės dievybės, pavyzdžiui Baalat.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ David W. Anthony (2010). The Horse, the Wheel, and Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes Shaped the Modern World. Princeton University Press. ISBN 9781400831104.
- ↑ H. Craig Melchert: The Luwians. Brill 2003, ISBN 90-04-13009-8, S. 23–26.
- ↑ Goedegebuure, Petra (February 5, 2020). „Petra Goedegebuure Anatolians on the Move: From Kurgans to Kanesh“. Oriental Institute. Archived from the original on 2021-12-21. Nuoroda tikrinta January 5, 2021
- ↑ H. T. Bossert, 1946, Asia, vol.?, pp. ?, Istanbul.
- ↑ J. David Hawkins (1998). ‘Tarkasnawa King of Mira: Tarkendemos, Boğazköy Sealings, and Karabel.’ Anatolian Studies 48:1–31.
- ↑ H. Craig Melchert (Ed): The Luwians; HdO, Bd. 68, Boston 2003.
- ↑ Manfred Hutter: Aspects in Luwian Religion. In: H. Craig Melchert (Hrsg.): The Luwians (= Handbuch der Orientalistik. Band 1,68). Brill, Leiden 2003
| |||||||||||||
