Liliana Cavani

Liliana Cavani
Gimė	1933 m. sausio 12 d. (91 metai) Karpis, Italijos karalystė
Tautybė	Italija
Veikla	kino režisierė
Išsilavinimas	Bolonijos universitetas
Žinomas (-a) už	„Naktinis portjė“ (1974 m.)
Žymūs apdovanojimai
Auksinis liūtas už gyvenimo nuopelnus (2023)
Vikiteka	Liliana Cavani

Lilijana Kavani (it. Liliana Cavani; g. 1933 m. sausio 12 d.^[1]) – italų režisierė ir scenaristė^[2]. Kartu su Bernardo Bertolucci, Pier Paolo Pasolini ir Marco Bellocchio ji priklauso italų kino kūrėjų iš Emilijos-Romanijos kartai, išpopuliarėjusiai XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tarptautinio pripažinimo Kavani sulaukė 1974 m., pasirodžius filmui „Naktinis portjė“.

Jos filmai paprastai susiję su istorine tematika^[3]. Be vaidybinių ir dokumentinių filmų, ji taip pat režisavo keletą operų.

Kavani gimė Karpyje netoli Modenos. Jos tėvas buvo architektas ir dirbo miestų planavimo srityje, daug keliavo, todėl mergaitės auklėjimu dažnai rūpinosi seneliai^[4].

1959 m. Kavani baigė literatūros ir filologijos studijas Bolonijos universitete, nors pradžioje ketino studijuoti archeologiją. Universitete ji susidomėjo kinu ir po studijų išvyko į Romą, kur įstojo į Eksperimentinį kinocentrą. Čia ji studijavo dokumentinį kiną ir sukūrė du trumpo metražo filmus: „Incontro notturno“ bei „L’evento“.

Besimokydama kinocentre, Kavani laimėjo Italijos nacionalinės televizijos RAI konkursą surengtą konkursą ir 1961 m. įsidarbino istorinių dokumentinių filmų režisiere. Tarp pirmųjų jos darbų buvo filmas „Trečiojo reicho istorija“ (it. Storia del III Reich, 1962–1963) apie nacių režimo iškilimą^[5]. Tai buvo pirmasis istorinis vokiečių totalitarizmo tyrimas, parodytas per televiziją. Kiti to laikotarpio jos dokumentiniai filmai buvo „Stalino metai“ (it. L'età di Stalin), „Pasipriešinimo moteris“ (it. La donna nella Resistenza) ir „Filipas Petenas“ (it. Philippe Pétain, processo a Vichy), 1965 m. Venecijos kino festivalyje pelnęs Auksinį liūtą dokumentinių filmų konkursinėje programoje. Šiuo laikotarpiu ji taip pat sukūrė keturių valandų trukmės dokumentinį filmą „Taikos diena“ (it. Il giorno della pace) apie migraciją iš Pietų į Šiaurės Italiją^[6].

1966 m. Kavani sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą „Pranciškus Asyžietis“ (it. Francesco d'Assisi), kuris buvo skirtas televizijai ir parodytas padalintas į dvi dalis. Juosta sulaukė didelio pasisekimo, tačiau sukėlė ir daug neigiamų reakcijų, buvo pavadinta „eretiška, šventvagiška ir įžeidžiančia italų tautos tikėjimą“^[7]. Tai buvo pirmas kartas, kuomet Kavani kūryba sukėlė didelę poleminę reakciją, kas vėliau tapo įprasta vertinant jos darbus^[8].

1968 m. Kavani filme „Galilėjus“ (it. Galileo) buvo akcentuojamas konfliktas tarp mokslo ir religijos^[9]. Juosta buvo skirta letevizijai, tačiau jį uždraudė cenzūra ir filmas niekada taip ir nebuvo parodytas televizijoje, tik vėliau pateko į kino teatrus, pavykus rasti platintoją^[8].

Juosta „Kanibalai“ (it. I Cannibali) (1970), kuriame režisierė pasinaudojo Sofoklio mitu „Antigonė“ pasakojimui apie šiuolaikinės Italijos politinę būklę, nesulaukė susidomėjimo ir ji vėl grįžo prie dokumentinių filmų su darbu „Vaikai ir mes“ (it. I bambine e noi)^[10][11].

1971 m. pasirodęs Kavani filmas „Svečias“ (it. L'ospite) buvo parodytas Venecijos kino festivalio nekonkursinėje programoje ir dar labiau paryškino jos dėmesį socialinėms ir psichologinėms temomis.

Kavani beveik nebuvo žinoma už Italijos ribų, tačiau viską pakeitė 1974 m. pasirodęs filmas „Naktinis portjė“ (it. Il portiere di notte), tapes turbūt garsiausiu jos darbu^[12]. Filmo siužetas apie buvusią koncentracijos stovyklos kalinę, vėl sutikusią ir įsimylėjusią savo buvusį prižiūrėtoją Europoje filmas buvo įvertintas kaip novatoriškas bandymas ištirti nerimą keliančias seksualines ir psichologines dviprasmybes, kurias sukelia karas^[13][14], tuo tarpu JAV kritikas Roger Ebert filmą pavadino „niekingu“, o abu didžiausi Niujorko kritikai Pauline Kael ir Vincent Canby atmetė jį kaip „šlamštą“^{[15][16][17][18]}.

Po 1977 m. filmo „Anapus gėrio ir blogio“ (it. Al di là del bene e del male), Kavani pradėjo režisuoti operas: pradžioje Florencijoje, o vėliau ir kitose Europos valstybėse. 1981 m. juosta „Oda“ (it. La Pelle) su Marcello Mastroianni, Claudia Cardinale, Carlo Giuffrè ir Burt Lancaster buvo parodyta Kanų kino festivalyje.

„Berlyno romanas“ (it. Interno berlinese) (1985) buvo trečioji jos filmų su vokiška aplinka trilogijos dalis, kuri prasidėjo filmu „Naktinis portjė“ ir tęsėsi su „Anapus gėrio ir blogio“^[19].

1989 m. Kavani grįžo prie Pranciškaus Asyžiečio temos su filmu „Pranciškus“, o pagrindinius vaidmenis jame atliko Mickey Rourke ir Helena Bonham Carter^[20][21]. Dešimtajame dešimtmetyje ji ėmė labiau domėtis operų statymu ir mažiau laiko skyrė filmų kūrimui. Kavani grįžo prie savo televizijos šaknų ir režisavo tris televizijos operų pastatymus: Giuseppe Verdi „Traviata“ (1992 m.), Pietro Mascagni „Cavalleria rusticana“ (1996 m.) ir Giacomo Puccini „Manon Lescaut“ (1998 m.)^[22].

2002 m. Kavani sukūrė filmą „Riplio žaidimas“ (it. Il Gioco di Ripley), paremtą to paties pavadinimo Patricia Highsmith romanu, kuris yra „Talentingojo pono Riplio“ tęsinys.

2023 m. 80-ajame Venecijos kino festivalyje įvyko jos naujausio filmo „Laiko tvarka“ (it. L'ordine del tempo) premjera. Tai buvo pirmasis 89–erių sulaukusios režisierės filmas po daugiau kaip 20 metų pertraukos, o festivalyje ji buvo apdovanota Auksiniu liūtu už viso gyvenimo nuopelnus^[23].

• Venecijos kino festivalis – karjeros Auksinis liūtas (2023)
• Globo d'oro – karjeros apdovanojimas (2008)
• Valjadolido filmų festivalis – geriausias filmas (1967)
• David di Donatello – karjeros apdovanojimas (2012)
• Ciak d'oro – karjeros apdovanojimas (2009)

Vikiteka: Liliana Cavani – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• IMDb profilis