Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Leucinas (Leu) – viena iš dvidešimties dažniausių aminorūgščių.
Leucinas veikia augimą ir azoto apykaitą. Mažina kraujospūdį, skatina kaulų, raumenų, odos vystymąsi ir gijimą. kepenyse leucinas yra naudojamas gliukozės sintezei, kuomet badaujama, sergama, patiriamas stresas. Leucinas reguliuoja baltymų sintezę iš riebalinio audinio, kartu su izoleucinu ir valinu dalyvauja aprūpinant raumenis energija. Leucinas reikalingas hemoglobino gamybai, skatina augimo hormono sintezę. Daug leucino yra baltyminiame maiste: pupelėse, mielėse, ruduosiuose ryžiuose, kukurūzuose, kiaušiniuose, pieno produktuose, žuvyje, mėsoje, jūros produktuose, sojose, grūduose. Suaugusiems leucino per parą reikia apie 31 mg vienam kilogramui kūno svorio (80 kg sveriančiam žmogui – apie 2,5 gramo). Sportuojant reikia iki 5 gramų leucino per parą. Leucino gali trūkti tik tuomet, kai visai nevalgoma baltymų. Leucino trūkumas gali sąlygoti biocheminius pokyčius, lydimus hipoglikemijos, kuriai būdinga silpnumas, nuovargis, galvos skausmas, svaigimas. Sudaro 8,70 % visų esamų aminorūgščių.
