Pereiti prie turinio

Leskyno dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Leskyno dėsnis – lietuvių kalboje besireiškiantis akcentologinis dėsnis, pavadintas jį atradusio kalbininko A. Leskyno (vok. A.Leskien) vardu.[1]

Šis dėsnis teigia, kad lietuvių kalboje istoriškai sutrumpėjo ilgieji žodžio galo skiemenys, jeigu jų priegaidė buvo akūtinė (tvirtapradė): *rãnkā́ns > rankàs, *rãnkā́ > rankà. Neakūtiniai skiemenys ilgumą išlaikė: *rãnkā͂s > rañkos, kur o – ilgasis balsis, kilęs iš baltų prokalbės ilgojo balsio *ā.[1] Vienskiemeniuose žodžiuose įvyko metatonija – ilgųjų balsių akūtinė priegaidė virto cirkumfleksine: *tṓ, tṓns > tuõ, tuõs. Jeigu žodžio gale buvo akūtinis dvibalsis (dvigarsis), taip pat įvyko metatonija – akūtinė dvibalsio (dvigarsio) priegaidė virto cirkumfleksine: *lãikā́u, *lãikā́i, *lãikḗu, *lãikḗi > laikaũ, laikaĩ, laikiaũ, laikeĩ.[2]

Leskyno dėsnį gerai atskleidžia įvardžiuotiniai būdvardžiai, mat priaugęs įvardis galūnes nuo trumpėjimo apsaugojo:[3]

Akūtiniai skiemenys Neakūtiniai skiemenys
Linksnis Įvardžiuotinė forma Neįvardžiuotinė forma Linksnis Įvardžiuotinė forma Neįvardžiuotinė forma
Vyr. g.
Vns. įnag. gerúoju gerù Vns. kilm. gẽrojo gẽro
Dgs. vard. gerji gerì Vns. gal. gẽrą gẽrą
Dgs. gal. gerúosius gerùs Dgs. kilm. gerų̃ gerų̃
Dvs. vard.gal. gerúoju gerù Dgs. įnag. gersiais gers
Mot. g.
Vns. vard. geróji gerà Vns. kilm. gerõsios gerõs
Vns. įnag. gerą́ja gerà Vns. gal. gẽrą gẽrą
Dgs. gal. gerą́sias geràs Dgs. vard. gẽrosios gẽros
Dvs. vard.gal. gerji gerì Dgs. kilm. gerų̃ gerų̃

Akūtinės veiksmažodžių galūnės *-ṓ > -úo, *-eí > *-ḗ > -íe, *-mḗ > -mė, *-tḗ > -tė nesutrumpėjo, jeigu jas apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: sukù – sukúosi, sukì – sukíesi (tarm. suksiù > b. k. sùksiu – tarm. suksiúosi > b. k. sùksiuosi, tarm. suksì > b. k. sùksi – tarm. suksíesi > b. k. sùksiesi), sùkame – sùkamės, sùkate – sùkatės.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Collinge N. E. The Laws of Indo-European. — Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1985. — P. 115–116.
  1. 1,0 1,1 Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 115.
  2. Kardelis, V. (2015). Lietuvių kalbos istorijos pradmenys. Vokalizmas ir prozodija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. pp. 80–81. ISBN 978-609-459-472-4.
  3. Дыбо, В. А. (1981). Славянская акцентология. М.: Наука. p. 12.