Kongo imperija

Kongo ya Ntotila Kongo imperija
buvusi imperija
← XV a. – 1914 m. →
Vėliava Alvaro I herbas
Sostinė	Mbanza Kongo
Valdymo forma	monarchija
Manikongo
apie 1380-1420	Nimi ya Lukeni
1911-1914	Kiditu (Manuel III)
Era	Naujieji laikai
- Formavimasis	XV a. m.
- Žlugimas	1914 m. m.

Kongo civilizacija
Bantu migracija
Kongo imperija (nuo XIII a.)
Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.):
Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
Kolonijos XVIII-XX a.:
Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
XX-XXI a. karai:
Angolos, Kongo I, Kongo II
Nepriklausomybė:
Angola, Kongo Respublika, KDR

Kongo imperija (kikongo: Kongo ya Ntotila) – istorinė bakongų valstybė Vidurio Afrikoje, dabartinės Kongo Respublikos pietų, Kongo Demokratinės Respublikos vakarų, Angolos šiaurinėse teritorijose. Egzistavo nuo XIV a. iki 1914 m. Jos valdytos teritorijos sudarė atskirą Kongo civilizacijos kultūrinį regioną. Į šiaurės rytus nuo valstybės buvo Teke karalystė, o į pietus – mbundu valstybės Ndongo ir Matamba.

Kongo imperijos ištakos buvo nedidelėje teritorijoje Kvilu upės slėnyje, į pietus nuo Kongo upės. Čia susikūrė mažytė Mpemba Kasi valstybėlė su sostine Nsi Kvilu. Ši teritorija per Kongo imperijos istoriją buvo laikoma šventa ir vadinama „Kongo motina“.

Apie 1375 m. Mpemba Kasi valdovas Nimi a Nzima sudarė sąjungą su Mbata valstybe rytuose. Apie 1400 m. jo sūnus Nimi a Lukeni užkariavo mažą valstybėlę Mvene Kabunga pietuose, ir įkūrė naują sostinę Mbanza Kongo. Tai laikoma oficialiu Kongo valstybės įkūrimu.

Po Nimi a Lukeni valdė keletas jo brolių, vėliau sostas atiteko jo sūnui. Pirmieji valdovai gana sparčiai plėtė teritorijas, užimdami gretimas valstybėles, kurios imperijoje įgydavo autonomiją. Tokiu būdu Kongo imperija buvo savotiška konfederacija. Tarp imperijos sudėtinių dalių buvo mPangu, nKusu, Vandu, nSundi, mBamba, Vungu, Kakongo, Ngojo.

XV a. pabaigoje Kongo imperija buvo galinga Afrikos valstybė, turėjusi hegemoniją didelėse teritorijose. Jos valdovai manikongai tituluodavosi „Kongo karalius ir mbundų viešpats“, kas reiškė, kad jie turėjo įtaką ir pietinėse mbundu tautos teritorijose. Valstybė intensyviai prekiavo su aplinkinėmis tautomis, ir svarbiausia prekė čia buvo dramblio kaulas, varis, geležis, rafija, keramika. Karalystėje gyveno apie pusę milijono gyventojų, o sostinėje buvo apie 100 tūkst. gyventojų.

1482 m. portugalų ekspedicija, vadovaujama Diogo Kano, pasiekė Kongo pakrantę ir tyrinėjo Kongo žemupį. Jis užmezgė santykius su manikongu (tu metu valdė Nzinga a Nkuwu, Nimi a Lukeni anūkas), ir ėmė platinti krikščionybę. Šis valdovas priėmė naują tikėjimą ir persikrikštijo Žoanu I. Vėlesni valdovai irgi turėjo portugališkus vardus. Karalius Afonsas I paskelbė krikščionybę valstybine religija.

Kongo valdovai užmezgė diplomatinius santykius su Portugalija, ir karaliai vadino vienas kitą broliu, susirašinėjo laiškais. Manikongai siekė mokytis iš Europos, ir visuomet prašydavo atsiųsti daugiau dvasininkų, knygų. Tačiau portugalus ilgainiui ėmė dominti tik vergai, kurių manikongai iš pradžių mielai dovanodavo (tai dažniausiai buvo karo belaisviai, gaunami gausių užkariavimų laikais). Įsteigus Portugalijos koloniją Brazilijoje, vergų reikėjo vis daugiau, todėl portugalai ėmė patys rengti grobiamuosius žygius, o San Tomė ir Prinsipę pavertė vergų prekybos tašku.

Kongo valstybė daug mokėsi iš portugalų, domėjosi teise, valdymu. Valdovai vietos didikams suteikė portugališkus titulus, sostinė buvo pervardinta San Salvadoru. 1596 m. čia buvo įkurta vyskupystė, tačiau vyskupus turėjo teisę skirti tik portugalai, o manikongas mokėdavo dvasininkams atlyginimą.

Iki XVII a. Kongo ir portugalų santykiai buvo labai draugiški. Kuomet 1568 m. Kongą užpuolė laukinės jaka gentys iš rytų, portugalai atsiuntė karinę pagalbą. Už tai jiems buvo leista įkurti Luandos miestą pietinėje pakrantėje, mbundu žemėse, ir Kongas 1579 m. padėjo portugalams kovoti su Ndongo valstybe, kuri pasipiešino šiam žingsniui.

Tačiau įkūrus Luandą susidarė užuomazgos Portugalų Vakarų Afrios kolonijai, kuri plėtė savo teritorijas pakrantėje, tapdama vis agresyvesnė. Jų užkariavimai dabar grasino ne tik Ndongui, bet ir pietinėms Kongo teritorijoms, į kurias kėlėsi nuo portugalų pabėgę vergai. 1622 m. Angolos karalystės gubernatorius panaudojo laukines imbangala gentis, kad įsiveržtų į Kongo imperijos pietus. mBambos kunigaikštystėje jie laimėjo mBumbi mūšį, tačiau vėliau buvo išvyti. Šis incidentas sukėlė neramumus portugalų tarpe, ir gybernatorius buvo išvytas iš šalies.

Maždaug nuo to laiko pasirodė olandai, kurie įsiveržė į Angolos karalystę ir siekė sudaryti sąjungą su vietos tautomis prieš portugalus. Šią sąjungą inicijavo Ndongo karalienė Nzinga, kuri suvienijo Kongo, Matambos ir olandų pajėgas kovai prieš portugalus ir 1647 m. laimėjo Kombi mūšį.

Tačiau olandai nesiėmė veiksmų galutinai išvyti portugalus iš šalies, todėl šie sugrįžo su naujomis jėgomis 1648 m. ir išvijo olandus.

Kitas konfliktas tarp Kongo ir portugalų įvyko 1665 m., kuomet manikongas Antonijus I siekė surasti naujus sąjungininkus ispanų tarpe. Konfliktas užvirė dėl Dembo regiono (Kongo imperijos pietryčiuose), kuris buvo svarbus strategiškai Kongo prekyboje. 1665 m. abiejų valstybių kariuomenės įsiveržė į svarbiausią regiono valstybėlę aMbvila, ir šiame mūšyje Kongo armija buvo sutriuškinta, tačiau Kongas išsaugojo nepriklausomybę. Po šio mūšio portugalams galutinai pavyko įsitvirtinti Kongo pietuose ir sunaikinti Ndongo valstybę.

XVII a. Kongo viduje irgi buvo daug neramumų. Dauguma jų buvo nulemti to, kad nebuvo nusistovėjusių valdovo paveldėjimo taisyklių. 1568 m. pasibaigus Lukeni dinastijai, įsigalėjo keletas kovojančių klanų (kanda), tarp kurių svarbiausi buvo Kvilu klanas ir Nsundi klanas, siekusių pasodinti į sostą savo atstovus. Iki 1636 m. dauguma valdovų atstovavo Kvilu klanui.

1641 m. į valdžią atėjo vienas žymiausių Kongo valdovų Garsija II, kuris įkūrė Kinlaza klaną. Kvilu ir Nsundi susivienijo į priešišką Kimpanzu klaną. Maždaug tuo metu vasalinėje pajūrio Sojo grafystėje į valdžią atėjo Danielis da Silva, rėmęs Kimpanzu. Tai inspiravo kruviną Sojo karą. Garsija II visais būdai bandė pajungti Soją, tačiau ši valstybė išsaugojo naujai įgytą nepriklausomybę ir ekonomiškai augo. Kongas desperatiškai paprašė portugalų pagalbos, ir portugalai 1670 m. pasiuntė kariuomenę, tačiau buvo sutriuškinti Kitombo mūšyje.

Nuo 1665 m. Kongo viduje vyko pilietinis karas, kurio metu kovojo skirtingi klanai. Nuo imperijos atskilo stipresnės kunigaikštystės, 1678 m. buvo sudegintas ir sugriautas Mbanza Kongo. Nuo tada skirtingi klanai įkūrė tvirtoves ir rinko valdovus skirtingose vietose:

• Kimpanzu įsikūrė vakaruose, į pietus nuo Sojo (mBamboje), su sostine Luvota.
• Kinlaza įsikūrė rytuose, aMbula/Lemba teritorijoje.
• Agua Rosada, trečiasis klanas, kurį sudarė pabėgėliai iš abiejų klanų, įsikūrė 1680 m. Kibangu kalnuose į rytus nuo sostinės.

50 metų trukęs pilietinis karas nusilpnino imperiją, prasidėjo įvairūs religiniai judėjimai. Vieno jų vadovė buvo Kimpa Vita, kuri sukūrė naują krikščionybės atmainą, pasak kurios Krikščionybė kilo Konge. Kimpa Vita įsikūrė ištuštėjusiame Mbanza Kongo mieste, subūrė čia gausią žmonių bendruomenę, įkūrė karalystę, vadovaujamą Pedro Konstantino da Silva. 1706 m. Kimpa Vita buvo sudeginta ant laužo už raganavimą, tačiau šis poelgis priartino pilietinį karą prie pabaigos.

Pedras IV iš Agua Rosada klano jau buvo pasiekęs laimėjimų vienydamas šalį politinėmis priemonėmis. 1709 m. jis įžengė į Mbanza Kongo, nugalėjo Pedro Konstantino da Silva ir užėmė miestą. Tai pabaigė pilietinį karą. Galutinai imperija buvo suvienyta apie 1716 m., nustačius paveldėjimo taisykles, pagal kurias valdovas turėjo būti renkamas pakaitomis iš dviejų kimpanzu ir vieno kinlaza klanų.

Kongo pilietinis karas nualino šalį. Nors sostinė ir valstybingumas buvo atstatyti, šalis niekuomet nebeprisikėlė. Ją ekonomiškai aplenkė pajūrio bakongų valstybės, tokios kaip Loangas, Sojas, Ngojas.

Po pilietinio karo buvo kruopščiai laikomasi paveldėjimo tvarkos ir skirtingi klanai paeiliui keldavo savo kandidatus. Iš pradžių pakaitomis valdė Kimpanzu ir šiauriniai Kinlaza. Tačiau 1764 m. Alvaras iš pietinių Kinlaza nuvertė Kimpanzu valdovą Pedrą V. Tai vėl sukėlė neramumus šalyje, tačiau Konge galutinai įsigalėjo konkuruojantys dviejų Kinlaza klanų valdovai, kurie valdė iki pat nepriklausomybės netekimo.

1839 m. uždraudus vergų prekybą, keitėsi Afrikos kolonizacijos principai. Vis svarbesnės Kongo regione tapo tokios prekės, kaip dramblio kaulas, žemės riešutai, kaučiukas. Tai keitė valstybių ekonominę struktūrą. Labai vystėsi pajūrio valstybėlės, tuo tarpu Kongo imperija išgyveno vidinių konfliktų ir sąstingio dienas.

1855 m. kilo eilinis konfliktas dėl paveldėjimo. Čia vėl įsikišo portugalai, kurie tuo metu jau buvo užkariavę visas mbundu žemes pietuose ir plėtė savo teritorijas. Portugalai parėmė kandidatą Pedrą V, už tai gaudami iš jo vasaliteto sutartį, kuria Kongo imperija tapo Portugalijos vasale. Sostinėje San Salvadore buvo pastatyta portugalų tvirtovė.

1884–1885 m. vykusioje Berlyno konferencijoje Europos valstybės pasidalijo Afriką įtakos sferomis. Buvo nuspręsta Kongo imperijos teritoriją padalinti tarp trijų valstybių: Portugalijos, Belgijos (vidurinė dalis) ir Prancūzijos (šiaurinė dalis). Portugalijai atiteko didžiausia dalis su sostine San Salvadoru pasienyje, kuri dabar sudaro šiaurinę Angolos teritoriją.

Portugalai nominaliai paliko valdovų dinastiją, tačiau 1914 m. įvykus bakongų sukilimui, manikongo institucija buvo panaikinta, o Kongo imperija išnyko.

Kongo imperija nuo pat pradžių buvo konfederacija, sudaryta iš keleto autonomiškų dalių, turėjusių savo valdovus. Tų dalių kiekis ganėtinai skiriasi pasak skirtingų šaltinių.

• Vungu – iš karto į šiaurę nuo sostinės Mbanza Kongo,
• nKusu – iš karto į rytus nuo sostinės.
• mPemba – į pietus nuo sostinės. Čia šnekama sansala dialektu. Portugalų vadinta markizatu.
• mBata – teritorija į rytus. Čia šnekama ndibu dialektu.
• nSundi – teritorija į šiaurę. Čia šnekama sundi dialektu. Portugalų vadinta kunigaikštyste.
• nSoyo – teritorija į vakarus, pasiekianti jūrą, kur buvo Sojo uostas. Kaip ir Pemboje, šnekama sansala dialektu. Portugalų vadinta žeme.
• mBamba – piečiausia teritorija, į pietus nuo Pembos ir Sojo. Čia šnekama mušikongo dialektu. Portugalų vadinta kunigaikštyste.
• mPangu – ryčiausia teritorija, į rytus nuo Batos. Čia šnekama ntandu dialektu. Portugalų vadinta markizatu.

Keletas kitų teritorijų buvo irgi svarbios, bet ilgainiui atsiskyrė kaip nepriklausomos valstybės.

• dVandu, buvo į rytus nuo Bambos;
• Dembo – į rytus nuo Vandu buvo zombo dialekto teritorijos, kur susikūrė daug smulkių valstybių. Žymiausia jų – aMbvila.
• Kakongas, Ngojo, – vojo dialektto teritorijos šiaurės vakaruose, į šiaurę nuo Kongo upės.
• Loangas – vili dialekto teritorijos šiaurėje.
• Enfelo – pietuose.
• Kongo dia Nlaza – toli rytuose. XVII a. inkorporuota į imperiją, į Batos provinciją.

Kongo imperijoje visa valdžia priklausė karaliui manikongui, kurio įpėdinystės taisyklės nebuvo griežtos. Dažniausiai manikongas buvo renkamas iš keleto įpėdinių, ir rinkimuose dalyvaudavo vasalinės karalystės sritys. Valdyme manikongas remdavosi daugybe valdininkų, tarp kurių buvo ir ministrai, rūpinęsi skirtingomis sritimis.

Vasalinės kunigaikštystės ir markizatai turėjo valdovus, kuriuos teisę skirti turėjo manikongas, tačiau tam tikrais atvejais ši valdžia buvo apribota. Išskirtines teises turėjo Batos valdovai.

Vienas svarbiausių Kongo administracinių vienetų buvo vene, valdomos avene. Kiekvienas jų turėjo didesnę gyvenvietę, vadinamą mbanza, ir mokėjo kasmetinius mokesčius valdovui.

Smulkiausias administracinis vienetas buvo kaimas vata/libata, kuriam vadovaudavo seniūnas nkuluntu.

• Bakongai
• Kongo civilizacija
• Portugalijos Vakarų Afrika

Vikiteka: Kongo imperija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Deividsonas, B. (1961) Juodoji motina. Vilnius: Vaga.

Kongo civilizacijos valstybės
Bakongai: Kongas | Loangas | Kakongas | Ngojas | Sojas | Bateke: Teke | Mbundai: Ndongo | Matamba | Ndembo | Kisama | Imbangalai: Kasandžė | Ovimbundu