Kikujai
| Kikujai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | 5,347 mln. |
| Populiacija šalyse |  Kenija
|
| Kalba (-os) | kikujų, suahlių ir anglų |
| Religijos | krikščionybė, tradicinė religija |
| Giminingos etninės grupės | suahiliai, akambai ir kt. bantai |
Kikujai (Agĩkũyũ) – Rytų Afrikos tauta, priklausanti bantų tautoms. Gyvena daugiausia Kenijoje, kurioje yra gausiausia etninė grupė. Susitelkę daugiausia Nairobio apylinkėse ir Rytų Afrikos plokščiakalnio vidurinėje dalyje. Kalba bantų kalboms priskiriama kikujų kalba, plačiai vartoja vietines lingua franca kalbas – suahlių ir anglų.
Tradiciškai verčiasi žemdirbyste: augina sorgus, kukurūzus, soras, manijokus, batatus, pupas. Dabar dažnai verčiasi drėkinamąja, plantacine žemdirbyste (auginami kavamedžiai, cukranendrės, kviečiai, sizalis). Taip pat auginami gyvuliai (avys, ožkos, šiek tiek galvijų), verčiamasi amatais (geležies lydymas ir apdirbimas, puodininkystė, pynimas).
Kikujų tradicinis būstas – apvali trobelė su šiaudiniu kūginiu stogu. Tiek vyrai, tiek moterys tradiciškai rengiasi kailio pelerina.
Būdinga didžioji šeima – kelių giminingų mažųjų šeimų junginys, kartais daugiau, kaip 100 žmonių. Paplitusi iniciacija, skirstymas pagal amžių į grupes (bendruomenėje jos atlieka tam tikrus darbus, ją gina), darbo pasidalijimas. Bendruomenę valdo suaugusiųjų renkama (pagal amžių grupes) seniūnų taryba. Dauguma kikujų išpažįsta krikščionybę (katalikybę, protestantizmą), tačiau išlikę nemažai senojo tikėjimo elementų, ypač kaimo vietovėse.
Manoma, kad kikujų protėviai – bantų gentys – į Keniją atsikraustė iš šiaurės XIII a. Jos įsikūrė Kenijos kalno, kuris tapo tautos pasaulio ašimi, papėdėse. Ikikolonijiniu laikotarpiu formavosi žemės, darbo įrankių nuosavybė, visuomenėje susiklostė socialiniai sluoksniai. XX a. šeštame dešimtmetyje aktyviai veikė prieš kolonijinę priespaudą, dalyvavo 1952–1956 m. sukilime[1].
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kikujai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 45 psl.
| |||||||||||
