Kazimiero teisynas

Kazimiero teisynas – dokumentas, nurodantis LDK piliečių teises, paskelbtas 1468 m.

Teisynas apima baudžiamąją, civilinę, administracinę teises ir teismą. Daugiausia dėmesio skiriama baudžiamajai teisei. Už savo darbus atsako kiekvienas žmogus individualiai, o ne šeima ar giminė. Bajorams tai buvo deklaruota 1447 m. privilegijoje, o teisyne tai taikoma visiems nedarant skirtumo tarp luomų.

Po Žygimanto Kęstutaičio mirties Lietuvos delegacija prašė Lenkijos karalių Vladislovą užimti Lietuvos sostą, o vietininku atsiųsti jaunesnįjį brolį Kazimierą. Konkurentai buvo žemaičių palaikomas Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas ir Švitrigaila. Tačiau Lietuvos ponai pergudravo lenkus – paskelbė Kazimierą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir vainikavo jį katedroje. Čia svarbų vaidmenį suvaidino Jonas Goštautas, Trakų vaivada.

Žemaičiai ketino kariauti prieš Kazimierą, tačiau šis davė jiems privilegiją – leido patiems išsirinkti seniūną.

1444 m. Lenkijos karalius žuvo kare. Kad Lietuva nenutoltų nuo Lenkijos lenkams liko vienintelė išeitis pasiūlyti karūną Kazimierui. Kazimieras sutiko priimti karūną, bet iškėlė tokias sąlygas, kad Lietuva taptų nepriklausoma nuo Lenkijos ir pažadėjo saugoti Lietuvos sienų neliečiamybę. Išvykdamas į Lenkiją, Kazimieras suteikė Lietuvos ponams privilegiją: visi feodalai, nežiūrint kokios bebūtų religijos ar tautybės, skirstomi į kunigaikščius, ponus ir bajorus, o jų politinės ir žemėvaldos teisės prilygsta Lenkijos feodalų teisėms. Didysis kunigaikštis pažadėjo Lietuvoje lenkų neskirti į tarnybas: „…Jeigu atsitiktų, kad šios katedrinės, kolegijinės ir vienuolynų bažnyčios, kurių patronato teisė aiškiai pilnai priklauso mums ir mūsų įpėdiniams, tuo tarpu dėl mirties ar atsisakymo vakuotų ir jose nebūtų ganytojo, tada, aprūpindami jas ganytoju ar kitais ganytojais, turime pristatyti ne kurį kitą ar kitus, bet tik mūsų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės čionykštį gyventoją, jei dėl savo gabumų ir dėl savo doro būdo būtų rastas tinkamas, o jei būtų kitaip, tai turėsime pristatyti kas kartą, kai tik bus reikalinga ir patogu, veiklų ir kilnų bei tinkamą antros (t. y. lenkų) tautos asmenį, kuris galėtų vadovauti ir būti naudingas…“. Kazimieras pažadėjo nespręsti LDK reikalų be Ponų tarybos sutikimo.

Žvelgiant į LDK teisės šaltinių istoriografiją, nesunku pastebėti, jog greta Lietuvos Statutų nemažai dėmesio susilaukė Kazimiero teisynas, 1468 m. patvirtintas dokumentas, kurio pavadinimas yra klaidingas. Ivano IV karų metu buvo rasta bažnytinė knyga, kurioje įrašytas teisinis raštas ir greta jo karaliaus Kazimiero kodeksas. Kažkas iš rusų raštininkų neatskyrė Lietuvos kunigaikščio Kazimiero nuo Lenkijos Karaliaus Kazimiero, pamanė, kad tai vienas ir tas pats karalius, todėl bendrai pavadino Kazimiero teisynu, nors tai tebuvo trumpa 25 straipsnių instrukcija apie tai, kaip suvienodinti teismą už vagystes, nustatomos bausmės vagims, kaip atlyginti nukentėjusiam.

Kazimiero teisynas parašytas rusėniškai, tekste pavadintas „list“. Keli XVI a. nuorašai rasti XIX šimtmetyje. Deja, rankraščio originalas nėra išlikęs. Kazimiero teisynas laikomas pirmuoju LDK teisės kodifikacijos bandymu. Vienas iš teisyno šaltinių buvo Pamedės teisynas, galiojęs prūsų žemėse bei reguliavęs laisvųjų prūsų santykius, įtvirtinęs jų statusą.

Svarstoma ar Kazimiero teisynas buvo bendras valstybės aktas, ar tik vietinės reikšmės dokumentas. LDK teisė buvo viešpatavusio bajorų luomo, miestiečių, bažnytinių organizacijų, pavienių socialinių ar tautinių grupių teisių sistemų visuma. Tačiau teisyne įtvirtinamos LDK vyraujančio luomo teisės, todėl negali kilti jokių abejonių dėl jo galiojimo erdvės, nes šis luomas buvo viešpataujantis visoje valstybėje.

Kazimiero teisynas yra vienas iš didžiojo kunigaikščio teisės aktų, kurio baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus. Juo siekta suvienodinti bajorų luomui ir nuo jų priklausiusiems žmonėms taikytą baudžiamąją politiką bei bausmių už turtinius nusikaltimus skyrimą.

Į turto vagystės sąvoką, be įprastų daiktų, įeina ir nelaisvieji valstiečiai. Šiai nuostatai pagrindą davė 1447 m. žemės privilegija. Vagyste buvo laikoma ir paklydusio gyvulio arba rastų daiktų pasisavinimas. Vertingiausiais daiktais buvo laikomi karvė, arklys, žirgas.

Miško savavališkas kirtimas ir turto atėmimas užpuolant, nepriskiriami nei prie plėšimų, nei prie atvirosios vagystės. Ši norma nukreipta prieš feodalų savivalę, kai kilę jų turtiniai ginčai buvo sprendžiami jėga. Pagal teisyną turto vagystė yra aktyvus veikimas, o vagystė pasisavinant – ir neveikimas, nes rastas daiktas turėjo būti nugabentas į kunigaikščio kiemą.

Vogimo būdas nusikaltimui kvalifikuoti įtakos neturėjo. Tačiau teisyne esanti nuoroda leidžia manyti, kad atviroji vagystė lengvino kaltės įrodymą. Nusikaltimo subjektai galėjo būti ir bajorai, ir visi nuo jų priklausomi žmonės.

Kazimiero teisyne pažangiai išspręstas nusikaltėlio ir jo šeimos narių atsakomybės santykis. Priešingai nei Prūsų teisyne, nusikaltėlis, kaip nusikaltimo subjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Šeima už savo nario vagystę privalėjo atsakyti tik tada, kai apie jo nusikaltimą žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo.

Kazimiero teisyne bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaltimo kartotinumu arba recidyvu. Tai išplečia ir bausmės tikslą, kuris, vadinasi, turi ir prevencijos užuomazgų.

Kaltės įrodymas pagal Kazimiero teisyną – tai vagies sugavimas su vogtu daiktu; savanoriškas prisipažinimas; įrodymai „gerais liudytojais“; prisipažinimas kankinant. Detalus įrodymų rinkimo ir įvertinimo reglamentavimas rodo, kad teisyne skirta svarbi vieta kaltei nustatyti.

Esminis kriterijus skiriant bausmę – nusikaltėlio socialinė priklausomybė. Kaip bausti nusikaltusius bajorus teisyne nenumatyta, tai spręsdavo didysis kunigaikštis pasitaręs su Ponų taryba.

Bausmę valstiečiams už vagystes sudarė du komponentai: 1) pati bausmė, 2) prievolė atlyginti padarytą žalą, kuri turėjo sekančius reikalavimus:

1. atlyginti žalą savo turtu privalėjo pats nusikaltėlis;
2. jeigu nusikaltėlis turto neturėjo, o apie vagystę žinojo ar pavogtu daiktu pasinaudojo šeima, ji ir turėjo atsakyti materialiai;
3. jeigu šeima, žinojusi apie nusikaltimą, jokio turto neturėjo, tai ji atiduodama nukentėjusiajam, kad savo darbu atlygintų žalą;
4. nusikaltėlio šeimos nariams paliekama teisė išsipirkti, padengiant nuostolius;
5. jeigu nusikaltėlis neturėjo turto žalai atlyginti, o šeima nežinojo apie nusikaltimą, pavogtas daiktas buvo gražinamas nukentėjusiajam.

Pati bausmė galėjo būti ketveriopa:

1. pavogtas daiktas turėjo būti atimamas teismo naudai;
2. jeigu pavogto daikto nebebuvo – priteisiama teismo naudai tokia suma, kiek vertas pavogtas daiktas;
3. išplakimas ir įdėjimas į kaladę (taikoma parobkams);
4. pakorimas.

Mirties bausmė buvo skiriama kaip papildoma priemonė, nes ja baudžiant vis vien buvo priteisiamos teismo pajamos.

Išimtį sudarė atsakomybė asmenų, savo namuose slapta laikiusių valkatas. Įvykus vagystei, valkatą priglaudęs žmogus turėjo pristatyti jį į teismą arba pateisinti save, antraip pats turėtų atsakyti už padarytą nusikaltimą.

Pagal kėsinimosi objektus numatyti dvejopi teismai. Tai privataus pobūdžio bajorų teismai dėl nuosavybės neteisėto pasisavinimo ir viešojo pobūdžio didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl bajorų ir žemesnio luomo asmenų savivalės.

Bajorų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti Teisynas numatė dviejų rūšių teismus. Kai ginčo objektas buvo žemės nuosavybė, šalys turėjo kviesti trečiuosius asmenis (trečiųjų teismas), kurie, dalyvaujant ginčo šalims, sprendė bylą. Vienai iš šalių nesutikus su trečiųjų teismo sprendimu, teismas galėjo iširti, o ginčo sprendimas perduotas kitam analogiškam teismui arba didžiojo kunigaikščio teismui. Kitiems, mažiau svarbiems bajorų civiliniams ginčams spręsti šalys turėjo kviesti teisėjus, kurių neapskųstas ir neįgyvendintas sprendimas turėjo būti vykdomas prievarta. Teismų tarėjų institutas Teisynui nežinomas, nors daugeliu atveju, kaip rodo ankstesnių metų privilegijos, vadovautasi paprotine teise.

Iš organizuoto bajorams teismo ir proceso normų matyti, kad baudžiamasis procesas prasidėdavo ne nuo skundo teismui, o nuo nusikaltimo padarymo momento, ir susidėjo iš priešteisminės ir teisminės stadijų. Priešteisminėje stadijoje nukentėjusysis arba seklys ieškojo nusikaltėlio ir jos trukmė priklausė nuo to, per kiek laiko buvo surandamas nusikaltėlis arba įtariamasis, bei jo priklausomybės nustatymas. Pastarasis momentas turėjo esminę reikšmę tolesniam procesui, nes teismas buvo organizuojamas ne pagal nusikaltimo padarymo vietą, o pagal teisės pažeidėjo socialinę priklausomybę. Kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones privalėjo teisti patys bajorai arba jų įgalioti asmenys. Didžiojo kunigaikščio žmones ir prasikaltusius bajorus vienasmeniškai teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio pareigūnas – vietininkas.

• Grabūs ir drąsūs (gid.lt)
• Baudžiamosios teisės tobulėjimas LDK: Kazimiero teisynas (1468) (ldkistorija.lt)