Pereiti prie turinio

Kasabė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kasavos duonos gaminimo ir vartojimo tradicijos bei praktikos
Nematerialusis pasaulio paveldas

Kasabės džiovinimas Venesueloje
Vieta Dominikos Respublikos vėliava Dominikos Respublika, Haičio vėliava Haitis, Hondūro vėliava Hondūras, Kubos vėliava Kuba, Venesuelos vėliava Venesuela
Regionas** LAC
Įrašas 2024
Nuorodos
Nuoroda
Vikiteka: KasabėVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kasabė (isp. casabe), arba kasavos duona, manijoko duona – tradicinė duona (paplotis), kurios tradicija paplitusi Karibų jūros regione. Jai naudojama tapioka, iš kasavos išgaunamas krakmolas.

Dėl savo svarbos 2024 m. ji įrašyta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą[1].

Kasava (maniokas) – šakniavaisinis augalas prijaukintas Amazonės džiunglėse, kuris vėliau paplito po Pietų Amerikos šiaurinę dalį. Karibų jūros regione vietos gyventojai karibai, aravakai ir tainai išmoko iš kasavos miltų gaminti papločius, kurie tapo svarbiausiu vietos gyventojų maistu. Po kolonizacijos iš Senojo pasaulio regione paplito kvietiniai miltai, tačiau kasavos duonos tradicija buvo išlaikyta. Ši duona vis dar kepama daugumoje regiono šalių, kaip alternatyvi duonos rūšis. Yra vietinis posakis, "kai trūksta duonos, valgyk kasabę! " (isp. ¡A falta de pan, casabe!). Ji paplitusi tarp Venesuelos ir Kolumbijos indėnų, Karibų jūros salose (Kuba, Haitis, Hondūras ir kt.)

Indėnai sanemai ruošia kasavą

Gaminant šią duoną dalyvauja visa šeima, o kartais ir visa kaimo bendruomenė. Žali kartieji maniokai (Manihot aipi) yra nulupami, tarkuojami, tarkiai spaudžiami. Ikikolumbiniais laikais vietos gyventojai skusdavo kasavos žievę mediniu grandikliu, dantytu aštriais akmenukais, kaulų atplaišomis, storais žuvies kaulais ir pan. Manioką sudrėkinus iki minkštimo, ji buvo dedama į sebukaną (isp. sebucan), specialų koštuvą, pagamintą iš pintų palmių lapų. Sebukanas buvo kabinamas ant medžio ir ten turėjo išlaikyti dviejų ar daugiau ant jo sėdinčių žmonių svorį, kol išbėgdavo visas nuodingas skystis (isp. yare). Dabar didelė dalis šio darbo yra mechanizuota, naudojami elektriniai spaustuvai.

Išspaudos džiovinamos, kol virsta miltais. Tada jie persijojami per rėtį. Miltų papločiai (60-100 cm skersmens) formuojami ir kepami ant specialių skardų budarė (isp. budare), po kuriomis kūrenasi ugnis. Jų formavimui naudojamos specialios formos. Duona gali būti įvairaus dydžio, kietumo, storio, lankstumo. Pvz. Venesuelos šiaurėje ji būna storesnė (isp. casabe burrero), kaip tuo tarpu pietuose – traški ir plona (isp. casabe galleta). Kartais tešla yra pasaldinama, taip gaunant saldžius papločius.

Kasabė valgoma su kepta kiauliena ar jautiena, rečiau žuvimi. Ji taip pat gali būti tiekiama su sūriu, cukranendrių cukraus luiteliais (isp. papelón), apibarstyta cukrumi, druska. Ja užkandama ir vietinė sriuba sankočio.

Kitos pasaulio paveldu pripažintos duonos tradicijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]