Karalienė regentė

Kitos reikšmės – Karalienė (reikšmės).

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Valdančioji karalienė, arba karalienė regentė – monarchė, turinti visas karaliaus valdžios galias. Tuo ji skiriasi nuo karalienės konsortės, kuri tėra karaliaus žmona ir oficialių valdymo galių neturi.

Visose dabartinėse monarchijose, kur moteris gali užimti sostą, valdančiosios karalienės vyras nėra karalius, jis paprastai turi princo titulą.
Išimtys:

Anglijos, Airijos ir Škotijos karalienės Marijos I antrasis vyras gavo karaliaus konsorto (nevaldančio karaliaus, karaliaus tik pavadinimu) titulą.
Anglijos, Airijos ir Škotijos karalienės Marijos II vyras oficialiai tapo valdančiu karaliumi (t. y., suverenu, lygiateisiu su savo žmona valdančia karaliene). Jo titulas buvo Anglijos karalius Vilhelmas III, Škotijos karalius Vilhelmas II ir Airijos karalius Vilhelmas I. Tai buvo vienintelis diarchijos atvejis Didžiojoje Britanijoje.

Vėliau Anglijos valdančių karalienių vyrų titulai buvo tik princai, o vienintelis karalienės Viktorijos vyras princas Albertas turėjo oficialų princo konsorto titulą.

Nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. karaliaus sostą paprastai užimdavo vyrai pagal pirmagimystės teisę – sosto įpėdiniu tapdavo vyriausias sūnus. Jei sūnų nebūdavo, pereidavo prie dukterų pirmagimystės. Kai kuriose šalyse moterims būdavo (kartais ir tebėra) uždrausta užimti sostą:

Pvz., iki 1890 m. Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę valdė Nyderlandų karalius (asmeninė unija), kuris kartu buvo ir Liuksemburgo didysis hercogas. Tačiau 1890 m. mirė Nyderlandų karalius Vilhelmas III, ir Nyderlandų sostą užėmė (tapo valdančia karaliene) jo duktė Vilhelmina, nes trys jo sūnūs buvo jau mir��. Kadangi Liuksemburgo įstatymai draudė sostą užimti moterims, Liuksemburgo sostą užėmė kitos Nasau dinastijos atšakos atstovas Adolfas Nasau-Veilburgas, kuris tapo didžiuoju Liuksemburgo hercogu Adolfu.
Viktorija, užėmusi savo mirusio dėdės Didžiosios Britanijos ir Hanoverio karaliaus Vilhelmo IV sostą, tapo tik Didžiosios Britanijos valdančia karaliene. Hanoverio valdančia karaliene ji tapti negalėjo, nes tai draudė Hanoverio karalystės įstatymai.

Paskutiniais XX a. metais Švedijos, Norvegijos, Belgijos ir Nyderlandų valstybėse buvo pakeisti įstatymai, jose karaliaus sostas bus užimamas pagal pirmagimystės teisę neatsižvelgiant į lytį.