Interferencija (kalbotyra)
Kitos reikšmės – Interferencija (reikšmės).
Interferencija (kalbinė interferencija) (lot. interferens < inter 'tarp' + -ferens 'nešantis, pernešantis') – kalbotyroje reiškia vienos kalbos įtakos padarinius kitai kalbai, t. y. vienos kalbos normų pritaikymą kitai kalbai rašytine ir (arba) sakytine forma.[1]
Pasak M. Veinreicho, kalbinės interferencijos atsiradimo sąlyga yra kalbų kontaktas, kuris yra arba „žodinis dviejų kalbinių kolektyvų bendravimas“, arba mokymosi situacija. „Dvi arba keletas kalbų kontaktuoja, jeigu jas pakaitomis vartoja vienas ir tas pats asmuo. Tokiu būdu kontaktas kyla iš kalbą vartojančių individų.“ Neretai kalbų kontaktavimo padarinys yra interferencija, t. y. „nukrypimas nuo kiekvienos kalbos normų, jis įvyksta dvikalbių šnekoje dėl to, kad jie susipažinę daugiau nei su viena kalba“ (Weinreich 1953, p. 1–7).
E. Haugenas interferenciją apibrėžia kaip dalinį kalbinį sutapimą, kai kalbinis vienetas vienu metu yra dviejų sistemų elementas, ir kaip dviejų kalbinių sistemų persidengimą (Haugen 1972, p. 69–70). V. Rozencveigas mano, kad „interferencija – tai dvikalbio pažeidžiamos kontaktuojančių kalbų atitikimo taisyklės, šie pažeidimai jo kalboje reiškiasi kaip nukrypimas nuo normos“ (Rozencveig 1972, p. 28). Pasak Jarcevos, „interferencija – kalbų sistemų sąveika esant dvikalbystei, susidarančiai arba kontaktuojant kalboms, arba individualiai mokantis negimtosios kalbos; reiškiasi nukrypimu nuo antrosios kalbos normos bei sistemos dėl gimtosios kalbos įtakos…“ (Jarceva 1990, p. 197).
Skirtingai nuo kodų kaitos, esant interferencijai ne pereinama prie kitos kalbos, o viena kalba pakinta dėl kitos kalbos įtakos.
Kaip pažymi A. Pumlianskis, mokslinio–techninio vertimo tyrėjas, pagrindinės klaidas sukeliančios priežastys yra tokios:
1) įsitikinimas, kad žodžiai ir gramatinės formos yra vienareikšmiai;
2) žodžio grafinės išvaizdos supainiojimas;
3) klaidingas analogijos pasitelkimas;
4) žodžių vertimas konkretesnėmis reikšmėmis negu yra iš tikrųjų;
5) nemokėjimas rasti žodžių, leksinių ir gramatinių junginių tinkamų atitikmenų;
6) verčiamos kalbos mokslinės–techninės medžiagos dėstymo dėsningumų ir jos perteikimo būdų nežinojimas (Pumlianskij, 1961, p. 5).
Tyrimai rodo, kad profesinėje tarptautinėje komunikacijoje ir profesiniame vertime reiškiasi:
- Garsinė (fonetinė, fonologinė ir garsinė–reprodukcinė) interferencija.
- Ortografinė interferencija.
- Gramatinė (morfologinė, sintaksės ir skyrybos) interferencija.
- Leksinė interferencija.
- Semantinė interferencija.
- Stilistinė interferencija.
- Vidinė kalbos interferencija.