Inge Morath
| Inge Morath | |
|---|---|
| Gimė | 1923 m. gegužės 27 d. Gracas, Pirmoji Austrijos Respublika |
| Mirė | 2002 m. sausio 30 d. (78 metai) Niujorkas, JAV |
| Veikla | fotografė |
Ingeborga „Ingė“ Herminė Morat (vok. Ingeborg Hermine Morath, 1923 m. gegužės 27 d. Gracas, Pirmoji Austrijos Respublika – 2002 m. sausio 30 d. Niujorkas, JAV) – austrų fotografė.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1923 m. gimė Grace, tėvai – gamtininkas Edgaras Mioratas (Edgar Mörath) ir Matildė Vyzler (Mathilde Wiesler). Dėl tėvo profesinės veiklos 4-ajame dešimtmetyje su tėvais išsikėlė pradžioje į Darmštatą, o vėliau – į Berlyną. Prieš pradėdama ten studijuoti romanistiką ir kalbotyrą, Berlyno darbininkų rajone metus dirbo vaikų darželio socialinėje tarnyboje. I. Morat spėjo išlaikyti valstybinį egzaminą, o tada Berlyne-Tempelhofe privalėjo dirbti karinėje įmonėje. Įmonėje sprogus bombai I. Morat prisijungė prie Austrijon traukiniu vykstančių bėglių, čia atvažiavusi per vargus vėl susirado tėvų namus.[1][2] Pradžioje dirbo žurnaliste Zalcburge, kuriame 2002 m. jos vardu pavadinta gatvė, o vėliau – Vienoje.[3] Remiama fotografo Ernsto Haso (Ernst Haas), 1949 m. išsikėlė į Paryžių ir čia kūrė tekstus fotografijos agentūrai „Magnum Photos“. Šioje darbovietėje I. Morat susižavėjo fotografija. 1951 m. Londone baigė fotografijos kursus, tobulinosi pas Zimoną Gutmaną (Simon Guttmann).
Nuo 1953 m. dirbo „Magnum Photos“ bei tokiuose žurnaluose, kaip „Vogue“ ir „Paris Match“. Netrukus pradėjo dirbti savarankiškai, parodos daugybėje didžiųjų muziejų ir galerijų rodo pasaulinę jos svarbą. I. Morat buvo pirmoji moteris, įsitraukusi į legendinį ir iki tol išimtinai vyrišką fotografijos agentūros „Magnum Photos“ būrį.[4]
I. Morat daug keliavo ir kurį laiką gyveno Niujorke. Anri Kartjė-Bresonas ir Gjenas Milis varžėsi, kad galėtų būti jos fotografijos vedliais.[5] Nuo 1962 m. iki mirties buvo ištekėjusi už rašytojo Arturo Milerio, su juo susipažino filmuojant kino juostą „Nepritapėliai“, kurioje vaidino tuometinė jo žmona Merlina Monro. I. Morat su A. Mileriu daug keliavo ir fotografavo, tad buvo leidžiama vis daugiau naujų knygų su jos nuotraukomis. Be to, buvo sukurta daug užsakomųjų darbų agentūroms, žurnalams ir leidykloms. Jųdviejų duktė Rebeka Miler (Rebecca Miller, g. 1962 m.) yra tapytoja, scenaristė ir kino režisierė. Sūnus Danielis (g. 1966 m.) gimė su Dauno sindromu, šį faktą pora stengėsi slėpti, vaikas netrukus po gimimo buvo atiduotas į priežiūros įstaigą.[6][7]
Sulaukusi 78-erių, Ingė Morat Miler nuo vėžio mirė 2002 m. sausio 30 d. Niujorke (Manhatane). Palaidota Didžiosiose ąžuolų kapinėse (Great Oak Cemetery) Roksberyje, Konektikute.[8][9]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Arthur Miller: Zeitkurven, deutsche Ausgabe Frankfurt/Main 1989, p. 663
- ↑ Linda Gordon: Inge Morath: Magnum Legacy – An Illustrated Biography, englische Ausgabe, Magnum Foundation/Prestel 2018, p. 16
- ↑ Kurt Kaindl: Inge Morath: Biographie einer Fotografin. Inge Morath – Fotografien 1952–1992. Salzburg: Edition Fotohof, Otto Müller Verlag, p. 8.
- ↑ „La vita, la fotografia - Inge Morath | Casa dei Carraresi | Treviso“. Nuoroda tikrinta 2023-06-13.
- ↑ Miller, Zeitkurven, p. 649.
- ↑ Zeitfallen | NZZ, 2007-09-11, ISSN 0376-6829. Nuoroda tikrinta 13 birželio 2023
- ↑ Andrews, Suzanna (2007 m. rugsėjo mėn.). „Arthur Miller's Missing Act“. Vanity Fair. Nuoroda tikrinta 2023-06-13.
- ↑ „Inge Morath, Photographer With a Poetic Touch, Dies at 78“. New York Times. 2002-01-30. „Inge Morath, a photographer who brought a whimsical, lyrical touch to her images from travelogues to reportage to portraits, died yesterday at New York Hospital in Manhattan. She was 78 and lived in Roxbury, Connecticut. Arthur Miller, her husband, said the cause of death was lymphoma. "She made poetry out of people and their places over half a century," Mr. Miller said.“
- ↑ „Inge Morath“. findagrave.com. Nuoroda tikrinta 2023-06-13.