Išskirtinė ekonominė zona

Išskirtinė ekonominė zona (išimtinė ekonominė zona) – teritorija, pagal Jūrų teisės konvencijos (JTK) V dalies nuostatas esanti už teritorinės jūros ir su ja besiribojanti. Išskirtinėje ekonominėje zonoje galioja JTK V dalyje nustatytas ypatingas teisinis režimas, pagal kurį visos pakrantės valstybės teisės ir jurisdikcija bei kitų valstybių teisės ir laisvės yra nustatytos atitinkamomis JTK Konvencijos nuostatomis. Išskirtinės ekonominės zonos plotis negali viršyti 200 jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis.^[1]

Tais atvejais, kai JTK Konvencija nesuteikia teisių arba jurisdikcijos išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybei ar kitoms valstybėms ir kai kyla pakrantės valstybės ir bet kokios kitos valstybės ar valstybių interesų konfliktas, toks konfliktas turi būti sprendžiamas teisingumo pagrindu ir atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes ir į interesus, turinčius svarbos ginčo šalims ir visai tarptautinei bendrijai.

Išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybė turi:

• suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kurie yra vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę ekonominę zoną,^[2] pavyzdžiui, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba;
• atitinkamomis JTK Konvencijos nuostatomis numatytą jurisdikciją dėl:
  • dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo;
  • jūrų mokslinių tyrinėjimų;
  • jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo;
• kitas JTK Konvencijoje numatytas teises ir pareigas.

Naudodamasi savo teisėmis ir vykdydama savo pareigas pagal JTK Konvenciją išskirtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė tinkamai atsižvelgia į kitų valstybių teises ir pareigas ir veikia tokiu būdu, kuris atitinka šios Konvencijos nuostatas.

Teisėmis, susijusiomis su jūros dugnu ir jo gelmėmis, naudojamasi vadovaujantis JTK VI dalimi.