Georgijus Lvovas
| Georgijus Lvovas (Гео́ргий Евге́ньевич Львов) | |
|---|---|
| |
| G. Lvovas | |
| Gimė | 1861 m. lapkričio 2 d. Dresdenas, Saksonija |
| Mirė | 1925 m. kovo 7 d. (63 metai) Paryžius, Prancūzija |
| Pilietybė | rusas |
| Tėvai | Jevgenijus Lvovas ir Varvara Mosolova |
| Sutuoktinis (-ė) | Julija Bobrinskaja |
| Religija | stačiatikis |
| Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas | |
| Valdė | 1917 m. kovo 15 d. - 1917 m. liepos 21 d. (4 mėn.) |
| Pirmtakas | Nikolajus II (kaip imperatorius) |
| Įpėdinis | Aleksandras Kerenskis |
| Pareigos | Rusijos ministras pirmininkas, politikas |
| Partija | Kadetai |
| Išsilavinimas | Maskvos universitetas, 1885 |
 Vikiteka |
Georgijus Lvovas |
| Parašas | |
| |
Georgijus Lvovas (rus. Гео́ргий Евге́ньевич Львов, 1861 m. lapkričio 2 d. Dresdene – 1925 m. kovo 7 d. Paryžiuje) – Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė kunigaikščio Jevgenijaus Lvovo šeimoje, Drezdene. Netrukus po Georgijaus gimimo, šeima pervažiavo į Tulos guberniją. Baigęs privačią Maskvos Polivanovo gimnaziją įstojo į Maskvos universitetą. 1885 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Dirbo Tulos gubernijos teismuose ir žemietijoje (zemstvoje). Rusijos ir Japonijos karo metu organizavo paramą Rusijos kariuomenei. Nuo 1905 m. kadetų partijos narys. Buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Valstybės Dūmą. Rėmė persikeliančius į Sibirą ir Tolimuosius Rytus asmenis. Pirmojo pasaulinio karo metu vadovavo Žemietijų ir miestų sąjungų jungtiniam komitetui, kuris rėmė kariuomenės aprūpinimą. 1917 m. kovo 15 d. imperatorius jį paskyrė Rusijos Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, o kovo 23 d. tapo ir vidaus reikalų ministru. Liepos 21 d., po masinių bolševikų organizuotų neramumų, atsistatydino iš visų pareigų. Naujuoju Laikinosios vyriausybės vadovu tapo Aleksandras Kerenskis. Po Spalio perversmo G. Lvovas apsigyveno Tiumenėje. 1918 m. žiemą bolševikų buvo suimtas, pervežtas į Jekaterinburgą, kur netrukus pasirašius pasižadėjimą neišvykti, buvo paleistas. Tačiau G. Lvovas pasitraukė į Čekoslovakų korpuso užimtą Omską, kuriame veikė Laikinoji Sibiro vyriausybė. Ji G. Lvovui pavedė susitikti su JAV prezidentu V. Vilsonu ir derėtis dėl pagalbos su bolševikais kovojantiems baltiesiems. 1918 m. spalį nuvykęs į JAV, G. Lvovas turėjo grįžti į Paryžių, kuriame prasidėjo Taikos konferencija. Nuo 1918 m. iki 1920 m. vadovavo Rusijos politiniam pasitarimui, organizacijai rėmusiai baltųjų judėjimą. Dirbo amatininko darbus, parašė atsiminimus. Palaidotas Paryžiaus rusų kapinėse Sainte-Geneviève-des-Bois.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lvov Georgij (Georgijus Lvovas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 719 psl.