Pereiti prie turinio

Gulagas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio GULAG)
Gulago lagerių sistemos žemėlapis
Buvęs lageris prie Permės, dabar – Politinių represijų istorijos memorialinis muziejus Permė‑36

Gulagas – Sovietų Sąjungos priverstinio darbo stovyklų tinklas, plačiąja prasme – visa sovietų priverstinio darbo sistema, įskaitant lagerius, priverstinio darbo stovyklas, ypatinguosius lagerius, specialiuosius kalėjimus, priverstines darbo prievoles be suėmimo, taip pat postalininėje epochoje veikusias kai kurias psichiatrines ligonines, naudotas disidentų įkalinimui.

Terminologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas Gulagas kaip visos lagerių sistemos pavadinimas imtas naudoti rusų rašytojui Aleksandrui Solženicynui 1973 m. išleidus romaną „Gulago archipelagas“. Pats Aleksandras Solženicynas, 1970 m. Nobelio literatūros premijos laureatas, aštuonerius metus kalėjo Gulage. Rašytojas palygino šalyje pasklidusias darbo stovyklas su „salų grandinėmis“, o Gulagą apibūdino kaip sistemą, kurioje žmonės buvo verčiami dirbti iki mirties.[1] Šis vertinimas sulaukė kai kurių mokslininkų palaikymo,[2] nors šis teiginys susilaukė ir kritikos, nes išskyrus karo metus didelė dalis patekusiųjų į Gulagą išliko gyvi.[3] Gulagas laikomas svarbiausiu politinių represijų instrumentu Sovietų Sąjungoje.

Siauresne prasme Gulagas (rus. ГУЛАГ: Гла́вное управле́ние лагере́й и мест заключе́ния, taip pat sutrumpinimas iššifruojamas ir kaip Главное управление исправительно-трудовых лагерей[4]) – TSRS NKVD, TSRS MVD, TSRS Teisingumo ministerijos padalinys 1930–1960 m. administravęs ir valdęs priverstinio darbo stovyklas (lagerius).

Lageriai buvo išdėstyti visoje SSRS, keli netgi buvo už jos ribų, bet tiesiogiai buvo pavaldūs Gulagui. Šiuolaikiniai didieji Rusijos Arkties pramoniniai centrai – Norilskas, Vorkuta ir Magadanas buvo kalinių pastatyti kaip lageriai.[5]

Sovietų lagerių sistemos tyrimus komplikuoja formalus skirtumas tarp Gulago ir GUPVI. GUPVI buvo Vyriausioji karo belaisvių ir internuotųjų valdyba (rus. Главное управление по делам военнопленных и интернированных НКВД/МВД СССР, ГУПВИ, GUPVI), NKVD (vėliau MVD) padalinys, atsakingas už užsieniečius civilius internuotuosius ir karo belaisvius per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo (1939–1959 m.). Daugeliu aspektų GUPVI sistema buvo panaši į Gulagą.[6] Jos pagrindinė funkcija buvo užsieniečių priverčiamojo darbo organizavimas. Aukščiausioji GUPVI vadovybė atėjo iš Gulago sistemos. Esminis skirtumas nuo Gulago buvo tai, kad GUPVI lageriuose nebuvo kriminalinių nusikaltėlių. Kitais atžvilgiais sąlygos abiejų sistemų lageriuose buvo panašios: sunkus darbas, blogas maitinimas ir blogos gyvenimo sąlygos, aukštas kalinių mirtingumas.[7] Sovietų politiniams kaliniams, tokiems kaip Aleksandras Solženicynas, visi užsieniečiai civiliai kaliniai ir užsieniečiai karo belaisviai buvo Gulago kaliniais. Vertinama, kad per visą GUPVI egzistavimo laikotarpį buvo sukurtos 500 karo belaisvių stovyklų (Sovietų Sąjungoje ir užsienyje), kuriose buvo 4 mln. belaisvių.[8]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistorė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
barakas Solovkuose

Rusijos imperijos baudžiamojoje teisėje svarbų vaidmenį turėjo tremtis (ссы́лка) ir katorga. Katorga turėjo pagrindinius priverčiamojo darbo stovyklos požymius: sunkus priverstinis fizinis nekvalifikuotas darbas, primityvios apgyvendinimo sąlygos. Katorgos darbų stovyklos nuo XVII a. buvo kuriamos daugiausia mažai apgyvendintose, sunkiomis gyvenimo sąlygomis pasižyminčiose, tačiau gausius žaliavų išteklius turinčiose vietovėse – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Nepaisant izoliuotos katorgos stovyklų aplinkos, kai kuriems katorgininkams pavykdavo sėkmingai iš įkalinimo vietos pabėgti. Paprastai ilgiems metams nuteisti katorgininkai dirbo kasyklose ir medienos paruošose. Po 1847 m. įvestų Rusijos baudžiamosios teisės pakeitimų tremtis ir katorgos bausmės buvo skiriamos ne tik kriminaliniams nusikaltėliams, bet ir politiniams sistemos priešininkams, tokiems kaip dekabristai, narodnikai ar bolševikai, nacionalinių judėjimų ir sukilimų aktyvistams. Taip į Sibirą buvo tremiami 1863 m. sukilimo dalyviai iš Lenkijos ir Lietuvos.

Nuo 1824 iki 1889 m. į Sibirą buvo ištremta 720 000 asmenų. Palyginti su tremtimi katorga buvo žymiai retesnė bausmė. Istorikės Anne Applebaum teigimu, 1906 m. katorgos bausmę atlikinėjo apie 6000 asmenų, o 1916 m. buvo 28 600 katorgininkai.[9] Katorga ir tremtis buvo aprašyta Rusijos klasikų Fiodoro Dostojevskio („Užrašai iš mirusiųjų namų“), Antono Čechovo („Sachalino sala“), Levo Tolstojaus („Prisikėlimas“) kūriniuose.

Šalia tradicinės carinės katorgos Pirmojo pasaulinio karo metu atsirado lageriai karo belaisviams, kurie veikė panašiu principu – belaisviai buvo naudojami įvairiems darbams.

Po Vasario revoliucijos katorgos bausmė buvo panaikinta.

Gulago įkūrimas ir raida iki Antrojo pasaulinio karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Revoliucija ir teroras

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Spalio revoliucijos bolševikai žavėjosi Prancūzijos revoliucijos jakobinų idėjomis apie revoliucinį terorą. Kai kairieji eserai paliko bolševikų vyriausybę, nes nepalaikė Brest Litovsko taikos sutarties (1918 m. kovo 3 d.) bolševikų šalininkai ėmė juos suiminėti ir kalinti koncentracijos stovyklose.

Solovkai ir kiti pirmieji lageriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čekistų apsuptas Maksimas Gorkis Solovkų lageryje

1918 m. įkurtas pirmasis sovietų priverčiamųjų darbų lageris Solovkuose. Vėliau steigiamos lagerių tipo įkalinimo įstaigos turėjo būti reformuota ankstesnės imperinės Rusijos priverstinio darbo sistemos (katorgos) analogas. Pagrindiniai du jų tipai buvo ypatingieji ČK lageriai ir priverstinio darbo stovyklos. Ten patekdavo smulkūs nusikaltėliai, pilietinio karo belaisviai, korupcija, sabotažu ir sukčiavimu apkaltinti pareigūnai, disidentai ir kiti asmenys laikyti pavojingais sovietų valstybei. Kalinimo priverstinio darbo stovyklose sistema plėtėsi, XX a. trečiajame dešimtmetyje tokiose stovyklose įkalintų asmenų skaičius pasiekė 100 000, o pačios stovyklos nuo pat jų kūrimo pradžios pasižymėjo labai dideliu kalinių mirtingumu.[10]

Tolimesnė raida

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1929 m. liepos 11 d. TSRS Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl kriminalinių nusikaltėlių darbo panaudojimo“ («Об использовании труда уголовно-заключенных»), pagal kurį visi nuteistieji 3 ir daugiau metų įkalinimo turėjo būti perduodami OGPU. Kaliniai, nuteisti mažiau nei trejiems metams kalėjimo, turėjo likti ligtolinėje kalėjimų sistemoje.

1930 m. balandžio 25 d. OGPU įsakymu Nr. 130/63, vykdant 1930 m. balandžio 7 d. TSRS LKT nutarimą „Pataisos darbo stovyklų nuostatai“ įkurta OGPU Pataisos darbo lagerių valdyba (Управление исправительно-трудовых лагерей ОГПУ, „УЛаг ОГПУ“). Nuo 1930 m. spalio 1 d. OGPU Lagerių valdyba pertvarkyta į OGPU Vyriausiąją pataisos darbų lagerių valdybą (ГУЛаг)[11].

Atsiradusi kaip kontrrevoliucinių ir kriminalinių elementų izoliavimo sistema priverčiamojo darbo stovyklos greitai tapo atskira ekonomikos šaka, kuri rėmėsi pigia kalinių darbo jėga. Naujųjų lagerių paskirtis buvo nutolusių ir sunkiomis sąlygomis pasižyminčių Sovietų Sąjungos vietovių kolonizavimas. Taip Gulagas įgavo tiek politinį, tiek ekonominį vaidmenį, nors hipotezė, kad masiniai stalinizmo laikotarpio areštai buvo nulemti poreikio užpildyti lagerius kaliniais nepasitvirtino nagrinėjant XX a. dešimtajame dešimtmetyje atsivėrusių archyvų dokumentus.[12][13] Bet kuriuo atveju lagerių sistemos kūrimas turėjo ekonominę logiką. Gulagas plėtėsi tuo pačiu metu, kai Stalinas ėmėsi kolektyvizacijos ir sparčios industrializacijos. Kolektyvizacijos metu pradėti persekioti vadinamieji buožės. Buožėmis paskelbti pasiturintieji valstiečiai, valstybės laikyti kapitalistais ir valstybės priešais. 1929 m. pabaigoje Stalinas pradėjo „išbuožinimo“ kampaniją. Stalinas reikalavo visiškai sunaikinti buožių klasę. Tai buvo vykdoma masiškai suiminėjant ir žudant pasiturinčius valstiečius. Per keturis mėnesius 60 000 valstiečių buvo išsiųsti į priverstinio darbo stovyklas, o 154 000 – ištremti ir tai tebuvo išbuožinimo kampanijos pradžia. Vien per 1931 m. buvo ištremti 1 803 392 asmenys.[14] Masiniai gyventojų trėmimai sukūrė milžinišką nemokamo priverstinio darbo jėgos potencialą, tačiau jo efektyvumas buvo menkas, nes tremtiniai gyveno pusbadžiu ar mirė iš bado lageriuose, o kas tik išgalėjo stengėsi iš jų pabėgti. Kalinių maitinimas faktiškai kainavo daugiau, nei jų darbu sukuriama produkcija. Supratusi tai OGPU pradėjo išbuožinimo kampanijos pertvarkymą. Siekdama sumažinti bėglių skaičių OGPU verbavo kolonijose kalinčius asmenis, organizavo bėglių gaudynes. OGPU taip pat bandė pagerinti gyvenimo sąlygas lageriuose ir prižadėjo buožėms, kad jie atgaus savo teises po 5 kalėjimo metų.

Lagerių sistema taip pat turėjo prisidėti prie industrializacijos – įsisavinti gamtinius išteklius, vystyti didelio masto infrastruktūros ir pramonės vystymo projektus. Planų šių tikslų siekti kuriant specialiąsias gyvenvietes, o ne priverstinio darbo stovyklas, atsisakyta 1933 m. po Nazino tragedijos.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ėmus griežtinti baudžiamąją politiką išaugo kalinių skaičius. 1931–32 m. pagal archyvų duomenis Gulage buvo apie 200 000 kalinių lageriuose, o 1935 m. apie 800 000 lageriuose ir 300 000 kolonijose (metų vidurkis).[15]

1933 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo patvirtintas RTFSR Priverstinių darbų kodeksas, nustatęs įvairius pataisos darbų lagerių funkcionavimo aspektus. Kodekse numatytas įkalintųjų darbo naudojimas ir įteisintas dviejų darbo dienų užskaitymas už tris kalėjimo dienas, kuris plačiai naudotas Baltosios ir Baltijos jūrų kanalą stačiusiųjų kalinių motyvavimui. 1934 m. liepos 10 d. TSRS centrinio vykdomojo komiteto sprendimu įkurtas TSRS Vidaus reikalų liaudies komisariatas, į kurį įėjo penkios vyriausiosios valdybos. Viena iš jų buvo Vyriausioji pataisos darbų lagerių ir darbo gyvenviečių valdyba („Главное управление исправительно-трудовых лагерей и трудовых поселений“), tų pačių metų spalio mėnesį pervadinta į Vyriausiąją lagerių, darbo gyvenviečių ir įkalinimo vietų valdybą („Главное управление лагерей, трудпоселений и мест заключения“). 1934 m. NKVD buvo perduotos TSRS Konvojavimo pajėgos.

Iki Gulago sukūrimo RTFSR didžiąją dalį įkalinimo įstaigų valdė RTFSR Teisingumo liaudies komisariato Bausmių vykdymo skyrius ir Vyriausioji priverstinių darbų valdyba prie RTFSR Vidaus reikalų liaudies komisariato. 1934 m. spalio 27 d. Gulagui perduotos visos RTFSR Teisingumo liaudies komisariato pataisos darbų įstaigos.

1936 m. sausio 4 d. buvo suformuotas NKVD Inžinerinis-statybinis skyrius, 1936 m. sausio 15 d. – Ypatingosios statybos valdyba, 1936 m. kovo 3 d. – Vyriausioji automobilių kelių tiesimo valdyba (ГУШОСДОР). NKVD priklausė tokios organizacijos kaip Vyriausioji kalnakasybos įmonių statybos valdyba, Vyriausioji hidroįrenginių statybos valdyba (Главгидрострой), Vyriausioji pramonės įmonių statybos valdyba (Главпромстрой), Vyriausioji Tolimosios šiaurės statybos valdyba (Дальстрой) ir kitos.

1937–1938 m. lagerius gausiai papildė Didžiojo valymo aukos. Šimtai tūkstančių asmenų buvo areštuoti ir nuteisti ilgo įkalinimo bausmėmis, paprastai pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, kuriame buvo numatytos bausmės už įvairias „kontrrevoliucinės veiklos“ formas. Pagal NKVD įsakymą Nr.00447 dešimtys tūkstančių Gulago kalinių 1937–1938 m. buvo nužudyti dėl „tęsiamos kontrrevoliucinės veiklos“. Iš dalies dėl to tarp 1934 m. ir 1941 m. kalinių su aukštesniuoju išsilavinimu skaičius išaugo daugiau nei aštuonis kartus, o kalinių su aukštuoju išsilavinimu – penkis kartus. Atitinkamai išaugo išsilavinusių asmenų dalis tarp kalinių.[16]

Antrasis pasaulinis karas ir pokaris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyriausiosios lagerių, darbo gyvenviečių ir įkalinimo vietų valdybos pavadinimas dar kelis kartus keitėsi, kol 1941 m. vasario mėnesį jai suteiktas nusistovėjęs NKVD Vyriausiosios pataisos darbų stovyklų ir kolonijų valdybos pavadinimas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse 1939 m. pagal sovietų archyvus lageriuose ir kolonijose buvo apie 1,6 mln. kalinių.[15] Anne Applebaum ir Steven Rosefielde skaičiavimu karo pradžioje Gulago sistemoje buvo nuo 1,2 iki 1,5 mln. kalinių.[17][18]

Po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją, kuriuo prasidėjo Antrasis pasaulinis karas Europoje, sovietai užėmė ir aneksavo Lenkijos rytinę dalį. 1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Estiją, Latviją, Lietuvą, Besarabiją (dabartinė Moldavija) ir Bukoviną. Šimtai tūkstančių Lenkijos piliečių[19][20], taip pat kitų okupuotų valstybių ir šalių gyventojų, nepriklausomai nuo jų tautybės buvo suimti ir išsiųsti į Gulagą.

Apie 300 000 lenkų karo belaisvių buvo paimti sovietų per invaziją į Lenkiją.[21] Beveik visi belaisviai karininkai ir daugybė eilinių karių buvo nužudyti (žr. Katynės žudynės) arba išsiųsti į Gulagą.[22]

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos perorganizuojant liaudies komisariatus į ministerijas 1946 m. kovo mėn. Gulagas pateko į TSRS Vidaus reikalų ministerijos sudėtį.

1948 m. vasario 21 d. TSRS Ministrų Tarybos sprendimu „Dėl lagerių ir kalėjimų su griežtu režimu organizavimo ypač pavojingiems valstybės nusikaltėliams“ Gulago sistemoje buvo pradėti kurti ypatingieji lageriai „šnipams, diversantams, teroristams, trockistams, dešiniesiems, menševikams, eserams, anarchistams, nacionalistams, baltiesiems emigrantams ir kitų antisovietinių organizacijų ir grupių nariams“ – Steplagas, Minlagas, Dubravlagas, Oziorlagas, Berlagas. Šių lagerių kaliniai turėjo ant drabužių nešioti numerius.

Išrašas iš komisijos nuteistųjų už kontrrevoliucinius nusikaltimus asmenų byloms peržiūrėti protokolo, kuriuo siūloma sušvelninti bausmę (1954 m.)

1953 m. kovo 27 d. išleistas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl amnestijos, pagal kurią per tris mėnesius į laisvę išleisti nuteisti mažiau nei penkeriems metams, o tai buvo beveik pusė lagerių kalinių (apie 1,2 mln. iš 2,5 mln.). Tai, kad kaip tikėtasi, nebuvo išlaisvinti politiniai kaliniai sukėlė jų kolektyvinius pasipriešinimo veiksmus (Vorkutos sukilimas, Norilsko sukilimas, Kengyro sukilimas). Šie įvykiai paspartino politinių kalinių bylas turėjusių patikrinti komisijų darbą. 1954 m. gegužės 4 d. TSKP Centrinio Komiteto Prezidiumas leido peržiūrėti nuteistųjų už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“ bylas. Peržiūrint bylas nuosprendžiai buvo švelninami. Per dvejus metus (nuo 1954 m. pradžios iki 1956 m. pradžios) politinių kalinių skaičius Gulage sumažėjo nuo 467 000 iki 114 000, t. y. 75 procentais. 1956 m. pradžioje, pirmą kartą per dvidešimt metų, bendras įkalintųjų skaičius tapo mažesnis už vieną milijoną.

1956 m. spalio mėnesį buvo sukurta Vyriausioji pataisos darbų kolonijų valdyba, kuri 1959 m. kovą pervadinta į Vyriausiąją įkalinimo vietų valdybą. TSRS NKVD dalinant į du atskirus liaudies komisariatus – TSRS NKVD ir TSRS NKGB – ši valdyba pervadinta į TSRS NKVD Kalėjimų valdybą. 1954 m. TSRS Ministrų Tarybos sprendimu Kalėjimų valdyba pertvarkyta į TSRS Vidaus reikalų ministerijos Kalėjimų skyrių. 1959 m. kovą Kalėjimų skyrius buvo reorganizuotas ir įtrauktas į TSRS VRM Vyriausiosios įkalinimų vietų valdybos sistemą.

Gulagas panaikintas 1960 m. sausio 25 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 020, remiantis SSRS Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 44-16 (1960 m. sausio 13 d.) ir susijęs su TSRS Aukščiosios Tarybos Prezidiumo įsaku „Dėl TSRS VRM panaikinimo“ (1960 m. sausio 13 d.).

Struktūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gulago sistema jungė 53 lagerių valdybas (1940 m. kovą[23]) ir tūkstančius lagerių padalinių ir lagpunktų, 425 kolonijas, taip pat daugiau nei 2000 speckomendatūrų. Per visą jos gyvavimo laikotarpį Gulago lagerių sistemoje buvo virš 30 000 įkalinimo vietų.[24]

Teritoriškai lageriai buvo pavaldūs lagerių valdyboms, o organizaciškai – specialiai sukurtiems vyriausiesiems komitetams atitinkamuose liaudies komisariatuose (miško, naftos, mašinų gamybos pramonės ir pan.). Priverstinio darbo lagerių valdymas buvo gana painus – priklausomai nuo situacijos šalyje ir vyriausybės užduočių atskiroms ministerijoms, vyrausieji komitetai periodiškai buvo likviduojami, vėl sukuriami, priskiriami kitiems vyriausiesiems komitetams arba performuojami į atskirus vyriausiuosius komitetus. Lagerių valdybos kartu su lageriais taip pat buvo likviduojami, priskiriami kitiems, vėl sukuriami. Ypač tai buvo juntama Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo – karo pradžioje praktiškai visi Gulago resursai ir darbo jėga buvo mesta į karinių poreikių aptarnavimą. Karo pabaigoje, kai prioritetu tapo šalies atstatymas Gulago pajėgumai mesti į miško paruošas (pvz., pabėgių gamybą), brangiųjų metalų gavybą, hidrotechninių įrenginių statybą (kanalų kasimas ir pan.).

Didžioji dalis lagerių buvo atokiose SSRS šiaurės ir rytų vietose (žymesni – Berlagas Kolymoje ir Gorlagas netoli Norilsko) ir Kazachstane (Luglagas, Steplagas ir Pesčianlagas). Vienas didžiausių lagerių buvo Vorkutoje, pasižyminčioje ypač atšiauriu klimatu.

Darbas, kalinių gyvenimo sąlygos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gulago kaliniai dirbo sunkiomis sąlygomis. Darbas dažnai trukdavo 14 valandų, primityviais įrankiais, atšiauriomis sąlygomis.[25] Kaliniams buvo skiriami menki maisto racionai, jie nebuvo tinkamai aprūpinami drabužiais ir avalyne, dėl to kaliniai mirdavo nuo išsekimo ir ligų.[26]

Ne darbo metu kaliniai buvo laikomi tvoromis ar spygliuota viela aptvertose teritorijose, barakuose, kuriuose buvo įrengiami dviaukščiai gultai.[27]

Už ką buvo kalinama

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji dalis Gulago kalinių buvo nuteisti už kriminalinius nusikaltimus, nors visuomet lageriuose buvo ir didelis politinių kalinių skaičius.[28] Prasidėjus kolektyvizacijai 1929–1932 m. į lagerius pateko daugybė vadinamųjų „buožių“ – turtingesnių ar besipriešinančių sistemai valstiečių.

Įkalinimo Gulage priežastimi galėjo būti smulkūs nusikaltimai ar pajuokavimai apie sovietų valdžią ir pareigūnus.[29][30] Didelė dalis Gulago kalinių buvo nuteisti taikant supaprastintas procedūras, pvz., NKVD troikų teismus. Apie pusę politinių kalinių Gulago lageriuose buvo įkalinti be teismo (rus. В административном порядке). Pagal oficialius duomenis 1921–1953 m. pagal saugumo organų tirtas bylas buvo paskelbti 2,6 mln. nuosprendžių.[31]

Gulago statistika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gulago kalinių skaičius 1930-1953 m.

Iki XX a. devintojo dešimtmečio oficiali Gulago statistika buvo įslaptinta, tyrinėtojai neturėjo priėjimo prie archyvų, dėl to vertinimai rėmėsi arba buvusių kalinių ir jų šeimos narių pasakojimais, arba taikant matematinius-statistinius metodus.

Pagal oficialius duomenis iš viso OGPU ir NKVD lagerių, kalėjimų ir kolonijų sistemoje 1930–1956 m. vienu metu buvo kalinama nuo 0,5 iki 2,5 mln. žmonių (didžiausiais skaičius pasiektas šeštojo dešimtmečio pradžioje dėl pokarinio baudžiamosios teisės griežtinimo[32] ir socialinių 1946–1947 m. bado pasekmių).

Gulago priverstinio darbo stovyklose nuo 1929 m. iki 1953 m. buvo įkalinti 14 milijonų žmonių (laikotarpyje tarp 1918 m. ir 1929 m. kalėjusių lageryje skaičių nustatyti labai sunku). Dar 6–7 milijonai žmonių buvo ištremti į atokias TSRS vietoves, 4–5 mln. pabuvojo darbo kolonijose, dar 3,5 mln. buvo darbo gyvenvietėse.[33]

Pagal 1993 m. sovietų archyvinės medžiagos tyrimus nuo 1934 m. iki 1953 m. Gulage mirė 1 053 829 žmonės (1919–1934 m. laikotarpiui archyvinių duomenų nėra).[23] Atsižvelgiant į galimą nepatikimą duomenų kaupimą ir praktiką „išlaisvinti“ kalinius, kurie sirgo nepagydomomis ligomis arba buvo prie mirties[34][35], tyrinėtojai faktišką Gulago mirčių skaičių paprastai nurodo didesnį. Pagal nepriklausomus vertinimus šis skaičius svyruoja nuo 1,6 mln. per 1929–1953 m. laikotarpį[36] iki daugiau nei 10 mln.[37]

Bendras skaičius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gulago kalinių skaičius pagal oficialius duomenis (kiekvienų metų sausio 1 d.):

Metai Pataisos darbų
lageriuose 		Iš jų nuteistų už
kontrrevoliucinius nusikaltimus 		Procentais Pataisos darbų
kolonijose 		Iš viso
1934 510 307 135 190 26,5 — 510 307
1935 725 483 118 256 16,3 240 259 965 742
1936 839 406 105 849 12,6 457 088 1 296 494
1937 820 881 104 826 12,8 375 488 1 196 369
1938 996 367 185 324 18,6 885 203 1 881 570
1939 1 317 195 454 432 34,5 355 243 1 672 438
1940 1 344 408 444 999 33,1 315 584 1 659 992
1941 1 500 524 420 293 28,7 429 205 1 929 729
1942 1 415 596 407 988 29,6 361 447 1 777 043
1943 983 974 345 397 35,6 500 208 1 484 182
1944 663 594 268 861 40,7 516 225 1 179 819
1945 715 505 289 351 41,2 745 171 1 460 677
1946 746 871 333 883 59,2 956 224 1 703 095
1947 808 839 427 653 54,3 912 704 1 721 543
1948 1 108 057 416 156 38,0 1 091 478 2 199 535
1949 1 216 361 420 696 34,9 1 140 324 2 356 685
1950 1 416 300 578 912* 22,7 1 145 051 2 561 351
1951 1 533 767 475 976 31,0 994 379 2 528 146
1952 1 711 202 480 766 28,1 793 312 2 504 514
1953 1 727 970 465 256 26,9 740 554 2 468 524

* lageriuose ir kolonijose
Центральный государственный архив Октябрьской революции, высших органов государственной власти и органов государственного управления СССР (ЦГАОР СССР). Коллекция документов.

Mirtingumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pažyma apie kalinių mirtingumą Gulago sistemoje 1930–1956 m.[38]:

Metai Mirusiųjų skaičius mirusiųjų % nuo vidutinio
sąrašuose esančių skaičiaus
1930* 7 980 4,2
1931* 7 283 2,9
1932* 13 197 4,8
1933* 67 297 15,3
1934* 25 187 4,28
1935** 31 636 2,75
1936** 24 993 2,11
1937** 31 056 2,42
1938** 108 654 5,35
1939*** 44 750 3,1
1940 41 275 2,72
1941 115 484 6,1
1942 352 560 24,9
1943 267 826 22,4
1944 114 481 9,2
1945 81 917 5,95
1946 30 715 2,2
1947 66 830 3,59
1948 50 659 2,28
1949 29 350 1,21
1950 24 511 0,95
1951 22 466 0,92
1952 20 643 0,84
1953**** 9 628 0,67
1954 8 358 0,69
1955 4 842 0,53
1956 3 164 0,4
Iš viso 1 606 748

* Tik lageriuose
** Lageriuose ir kalinimo vietose (kolonijos, kalėjimai).
*** Toliau – lageriuose ir kolonijose.
**** Be ypatingųjų lagerių.

Tautinė sudėtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp Gulago kalinių daugiausia buvo rusų – jų dalis kito nuo 63 proc. 1939 m. iki 56 proc. 1951 m. Lietuvių Gulage iki 1946 m. buvo nuo 1000 iki 3000, tačiau šis skaičius vėliau ženkliai išaugo ir 1951 m. lageriuose ir kolonijose kalėjo 43 000 lietuvių, kurie sudarė 1,7 proc. visų Gulago kalinių.

Gulago viršininkai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vardas Nuotrauka Laikotarpis
Fiodoras Eichmansas (Эйхманс, Фёдор Иванович) 1930 m. balandis – birželis
Lazaris Koganas (Коган, Лазарь Иосифович) iki 1932 m. birželio 9 d.
Matvejus Bermanas (Берман, Матвей Давыдович) iki 1937 m. rugpjūčio 16 d.
Izrailis Plineris (Плинер, Израиль Израилевич) iki 1938 m. lapkričio 16 d.
Glebas Filaretovas (Филаретов, Глеб Васильевич) iki 1939 m. vasario 18 d.

Keturi pirmieji Gulago vadovai patys buvo likviduoti „didžiojo teroro“ 1938–39 m. metu.

Vėlesni Gulago viršininkai buvo:

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Applebaum, Anne (2003) Gulag: A History. Doubleday. ISBN 0-7679-0056-1
  2. ↑ Alexander Nikolaevich Yakovlev. A Century of Violence in Soviet Russia. Yale University Press, 2002. ISBN 0-300-08760-8 p. 15
  3. ↑ Hitler vs. Stalin: Who Killed More? by Timothy Snyder | The New York Review of Books
  4. ↑ Словарь русских и литовских сокращений / Сост. Г. Фейгюлбсонас, В. Петраускас, Е. Розаускас, В. Ванагас. — Вильнюс: Государственное издательство политической и научной литературы, 1960
  5. ↑ „Gulag: a History of the Soviet Camps“. Arlindo-correia.org. Nuoroda tikrinta January 6, 2009.
  6. ↑ „H-Net Reviews“.
  7. ↑ Репрессии против поляков и польских граждан Archyvuota kopija 2014-12-13 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ MVD of Russia: An Encyclopedia (rus. МВД России: энциклопедия), 2002, ISBN 5-224-03722-0, p.541
  9. ↑ „'Gulag': The Other Killing Machine“. The New York Times. May 11, 2003.
  10. ↑ G. Zheleznov, Vinogradov, F. Belinskii (December 14, 1926). „Letter To the Presidium of the Central Executive Committee of the All-Union Nazi Party (Bolshevik)“. Nuoroda tikrinta April 15, 2015.{{cite web}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  11. ↑ Лубянка: Органы ВЧК—ОГПУ—НКВД—НКГБ—МГБ—МВД—КГБ / авторы-сост. А. И. Кокурин, Н. В. Петров. – М.: МФД, 2003. – P.47. – ISBN 5-85646-109-6.
  12. ↑ Michael Jakobson, Origins of the GULag: The Soviet Prison Camp System 1917–34, Lexington, KY: University Press of Kentucky, 1993, p. 88.
  13. ↑ Galina M. Ivanova, Labor Camp Socialism: The Gulag in the Totalitarian System, Armonk, NY: M.E. Sharpe, 2000, Chapter 2.
  14. ↑ khlevniuk, Oleg (2004). The History of the Gulag. New Haven: Yale University Press. p. 11.
  15. ↑ 15,0 15,1 Istorija stalinskogo Gulaga: konec 1920-kh – pervaia polovina 1950-kh godov; sobranie dokumentov v 7 tomakh, ed. by V. P. Kozlov et al., Moskva: ROSSPEN 2004, vol. 4: Naselenie Gulaga
  16. ↑ „Таблица 3. Движение лагерного населения ГУЛАГа“.
  17. ↑ Rosefielde, Steven. The Russian economy: from Lenin to Putin.
  18. ↑ Applebaum, Anne. Gulag: a history.
  19. ↑ Franciszek Proch, Poland’s Way of the Cross, New York 1987 P.146
  20. ↑ „Project In Posterum“. Project In Posterum. Nuoroda tikrinta 2011-12-19.
  21. ↑ Encyklopedia PWN 'KAMPANIA WRZEŚNIOWA 1939' Archyvuota kopija 2005-09-27 iš Wayback Machine projekto., tikrinta 2005-12-10, lenkų kalba
  22. ↑ (angl.) Marek Jan Chodakiewicz (2004). Between Nazis and Soviets: Occupation Politics in Poland, 1939–1947. Lexington Books. ISBN 0-7391-0484-5.
  23. ↑ 23,0 23,1 Getty, Arch; Rittersporn, Gábor; Zemskov, Viktor (1993 m. spalio mėn.). „Victims of the Soviet penal system in the pre-war years: a first approach on the basis of archival evidence“ (PDF). American Historical Review. 98 (4): 1017–1049. doi:10.2307/2166597. ISSN 0002-8762. JSTOR 2166597.
  24. ↑ Карта объектов ГУЛАГ // НИПЦ „Мемориал“, при содействии «Фонда Фельтринелли» и кафедры картографии географического факультета МГУ имени М. В. Ломоносова (Карта подготовлена на основании материалов справочника „Система исправительно-трудовых лагерей в СССР“, подготовленного и изданного НИПЦ „Мемориал“ (Москва) в 1998 году.)
  25. ↑ http://gulaghistory.org/nps/onlineexhibit/stalin/work.php Archyvuota kopija 2017-07-17 iš Wayback Machine projekto.
  26. ↑ https://www.loc.gov/exhibits/archives/gula.html
  27. ↑ http://gulaghistory.org/nps/onlineexhibit/stalin/living.php Archyvuota kopija 2011-08-22 iš Wayback Machine projekto.
  28. ↑ „Repressions“. Publicist.n1.by. Suarchyvuotas originalas 2008-03-27. Nuoroda tikrinta 2009-01-06.
  29. ↑ „What Were Their Crimes?“. Gulaghistory.org. Suarchyvuotas originalas 2011-08-20. Nuoroda tikrinta January 6, 2009.
  30. ↑ Uschan, M. Political Leaders. Lucent Books. 2002.
  31. ↑ „Repressions“. Publicist.n1.by. Suarchyvuotas originalas March 11, 2008. Nuoroda tikrinta January 6, 2009.
  32. ↑ Попов В. П. Государственный террор в советской России, 1923–1953 гг.: источники и их интерпретация. Отечественные архивы:1992
  33. ↑ Robert Conquest "Victims of Stalinism: A Comment. " Europe-Asia Studies, Vol. 49, No. 7 (Nov. 1997), p. 1317–1319 teigia: „Mes visi esame linkę priimti Zemskovo skaičius (nors jie galbūt nepilni) pagal kuriuos 14 mln. buvo išsiųsti į Gulago lagerius, prie to turi būti pridėti 4–5 mln. patekę į Gulago „kolonijas“, neskaitant 3,5 mln. kurie buvo arba buvo nusiųsti į „darbo gyvenvietes“. Tačiau tai yra „dideli“ skaičiai. Turi būti įvertintos kai kurios abejonės. Pvz., mes dabar žinome, kad Gulagas pranešdavo apie savo galimybes, o ne faktišką kalinių skaičių, o tai 1946 m. reiškia apie 15 proc. didesnius skaičius. Kita vertus, vertinant „išlaisvintųjų“ skaičių nėra jokios priežasties priimti šią kategoriją vien dėl to, kad MVD juos taip užrašė, ir faktiškai mes turime liudijimų, kad 1947 m. ši kategorija buvo naudojama paslėpti mirusiuosius: 100000 per pirmąjį metų ketvirtį“.
  34. ↑ Michael Ellman. Soviet Repression Statistics: Some Comments. Europe-Asia Studies, Vol. 54, No. 7 (Nov. 2002), pp. 1151–1172
  35. ↑ Applebaum, Anne (2003) Gulag: A History. Doubleday. ISBN 0-7679-0056-1 Psl. 583: "tiek iš archyvų, tiek iš prisiminimų žinoma, kad daugelyje lagerių įprasta praktika buvo išlaisvinti kalinius, kurie buvo arti mirties, taip mažinant lagerio mirtingumo statistiką."
  36. ↑ Steven Rosefielde. Red Holocaust. Routledge, 2009. ISBN 0-415-77757-7
  37. ↑ Robert Conquest, Preface, The Great Terror: A Reassessment: 40th Anniversary Edition, Oxford University Press, USA, 2007. p. xvi
  38. ↑ А. И. Кокурин, Н. В. Петров (sud.) ГУЛАГ (Главное управление лагерей). 1918–1960. Глава III, Документ № 103. Справка о смертности заключенных в системе ГУЛАГа за период 1930–1956 [1] МФД, 2000.isbn 5-85646-046-4

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vikiteka: Gulagas – vaizdinė ir garsinė medžiaga


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gulagas&oldid=7350589"