Ekonominė antropologija

Ekonominė antropologija yra mokslo sritis, tirianti žmonių ekonominį elgesį naudodama tiek ekonomikos, tiek antropologijos metodus. Yra išskiriamos trys ekonominės antropologijos paradigmos: formalizmas, substantyvizmas ir kultūrinė paradigma.

Formalizmo modelis yra labiausiai susietas su neoklasikine ekonomika, įvardinant ekonomiką kaip siekiamybę maksimizuoti naudą, esant stygiaus sąlygomis. Kaip bandymas naudoti neoklasikinės ekonomikos teoriją, siekiant analizuoti subjektus, formalizmo kryptis ekonomikos antropologijoje gali būti siejama su naująja institucine ekonomika. Šis požiūris dažniausiai remiasi sekančiomis centrinėmis idėjomis:

• Individai maksimizuoja naudą bet kokiomis alternatyviomis priemonėmis. Jie visada renkasi tas alternatyvas kurios geriausiai didina naudą (kai naudos tikimybė būna didžiausia, naudojant mažiausiai įmanomų išteklių ar pastangų), atsižvelgdami į specifinę informaciją ar sandorių kainos apribojimus.
• Individų sprendimai pastoviai remiasi racionalumu, naudojant bet kokią įmanomą informaciją, kuri leistų apskaičiuoti naudos ir kainos santykį, įtraukiant ir gaištamą laiką ir pastangas, siekiant maksimizuoti naudą. Informacijos stoka įvardijama, kaip informacijos asimetrija arba kaip sandorių kainos dalis. Individai gali atlikti svarbiausius apskaičiavimus, remdamiesi tradicijomis, instinktais arba sąmoningu numatymu. Siekiant įgyvendinti savo racionalius pasirinkimus, individai panaudoja visą jiems pasiekiamą informaciją, atsižvelgdami į informacijos kainos ir naudos santykį, apskaičiuojant sąnaudas įdėtas į informacijos rinkimą, taip įgalindami geresnius variantus informacijos pasirinkimui.
• Visi individai gyvena stygiaus sąlygomis, tuo pat metu turėdami neribotus norus.
• Pabrėžiant individų norą maksimizuoti naudą, mažėjančių ribinių kaštų principas nusako, kad visi resursai yra riboti ir, kad bandymai juos išnaudoti veda link vis mažesnio efektyvumo. Racionalūs aktoriai perskirsto savo resursus taip, kad būtų pasiekiama maksimali nauda, ir kai tai tampa įprasta, progresyviai mažėja išteklių naudojimo efektyvumas.

Kai kurie antropologai naudoja žaidimo teoriją, kaip modelį aiškinantį racionalų pasirinkimą atsižvelgiant į specifinę kultūros ir tarpasmeninių suvaržymų įtaką. Formalistai, tokie kaip Raymond Firth ir Harold K. Schneider, tvirtina kad neoklasikinis ekonomikos modelis gali būti pritaikytas bet kuriai visuomenei, jei tinkamos modifikacijos yra priimtos, pabrėždami neoklasikinių principų universalumą. Visos žmogiškos kultūros yra „pasirinkimus darančių individų, įtakotų alternatyvių sąmoningų ar nesąmoningų reikšmių, vedančių į alternatyvias pasekmes“ rinkinys, kur pasekmės yra kultūriškai išreikšti tikslai. Tikslai reiškia ne vien ekonominę ar finansinę naudą, bet viską ką individas vertina kaip svarbų dalyką – prestižą, solidarumą ar laisvalaikį.

Medžiotojų – rinkėjų ir neolito kultūrų kontekste formalistų modelis susiduria su didelėmis mainų išlaidomis, todėl dažniai yra supaprastinamas iki bilateralios monopolijos modelio.

Kadangi formalistų modelis nusako kas turi būti maksimizuota pasirinkimų prasme, kas dažnai įtraukia kultūriškai išreikštus vertės tikslus, jis gali būti pakankamas siekant paaiškinti žmonių elgesį bet kokiame kontekste. Tradicinė prielaida, kurią formalistai pasiskolino iš neoklasikinės ekonomikos, yra tai, kad individas darys racionalius pasirinkimus remdamasis išsamia ar daline informacija, kuri yra neišreikšta pilnai specifiniais aspektais, siekdamas maksimizuoti viską, ką jis mano esą jam vertinga. Nors pasirinkimai gali būti įvairūs, informacija apie pasirinkimus gali būti pilna arba ne, maksimizacijos ir ekonomikos principai yra naudojami.

Antropologų reikšmė šiuo atveju yra analizuoti kiekvieną kultūrą, atsižvelgiant į visuomenėms būdingas kultūrines vertes, kurias ta visuomenė laiko pagrindiniais vertingais tikslais. Individų pasirinkimai gali skirtis, atsižvelgiant į kultūros nustatytas vertybes ir ekonominio racionalumo principus veikiančius konkrečioje kultūroje, todėl individų pasirinkimai turi būti vertinami atsižvelgiant į konkrečią aplinka ir kultūrą. Tokio tipo analizė turėtų parodyti kultūros įtaką žvelgiant į racionalių pasirinkimų procesą. Šiuo būdų ekonomikos teorija buvo pritaikyta kultūroms, be kainų reguliuojančių rinkų įtakos. Be kultūrinių vertybių, siekiant paaiškintį savo modelį formalistai taip pat naudoja evoliucinę psichologiją.

Substantyvizmo pozicija, anksčiausiai išreikšta Karl Polany darbe „The Great Transformation“, diskutuoja, kad terminas „ekonomika“ turi dvi reikšmes: formali reikšmė priskiria ekonomiką, kaip racionalių veiksmų logika ir sprendimų priėmimą, kaip racionalų pasirinkimą tarp ribotų išteklių naudojimo ir alternatyvų naudojimo susijusio su šiais ištekliais. Antrasis, substantyvistinis požiūris, formuoja prielaidą, kad sprendimų priėmimas remiantis resursų trūkumo idėja yra klaidingas. Substantyvizmas aiškina kaip žmonės gyvena ir priima sprendimus įtakojami socialinės ir natūralios aplinkos.

Visuomenės išgyvenimo strategija yra suprantama kaip adaptacija prie aplinkos ir materialinių faktorių, kuri gali ir neįtraukti naudos maksimzacijos. Ekonomika matoma kaip procesas kai visuomenė susiduria su jos materialiais poreikiais. Polany terminas „ didžioji transformacija“ aiškina visuomenių padalijimą į kapitalistines visuomenes, kur dominuoja rinkos dėsniai ir priešindustrines visuomenes, kuriose nėra kapitalistinių principų ir, kurios vystosi ne pagal Vakarietišką modelį. Polany diskutuoja, substantyvizmas gali būti analizuojamas būtent remiantis antruoju visuomenės tipu. Diskutuojama, kad planuotos-centralizuotos rinkos atveju individualus pasirinkimas yra paremtas ne maksimalia ekonomine nauda, o daugiau socialiniu bendravimu, kultūrinėmis vertybėmis, morale, religija ar politika. Daugumoje valstiečių ir gentinių bendruomenių gamyba yra skirta patiems gamintojams, kaip priešprieša „produkcijai skirtai mainams“ kas įgalina maksimalų naudingumą. Šių visuomenių tipai yra tokie skirtingi, jog jokia viena teorija negali jų paaiškinti.

Remiantis Polany, modernios kapitalistinės visuomenės pagrindas yra tai, kad individų pragyvenimo sistema remiasi racionalaus pasirinkimo principu. Tuo tarpu ne kapitalistinėse, priešindustrinėse visuomenėse šis principas visiškai netinka. Šios visuomenės, ne taip kaip kapitalistinės, remiasi perskirstymu ir grįžtamumo principais. Grįžtamumas yra apibrėžiamas kaip esminis keitimosi gerybėmis ar paslaugomis procesas, paremtas ilgalaikiais santykiais. Perskirstymas reikalauja stipraus politinio reguliavimo, tokio kaip giminyste paremtas lyderiavimas, kuris gauna ir perskirsto resursus remiantis specifiniais kultūriniais principais. Visuomenėse kurios nėra paremtos rinkos principais, perskirstymo ir grįžtamo principai dažniausiai pasireiškia kartu. Rinka paremtas keitimasis yra esminis ir dominuojantis modelis industrinėse visuomenėse, kai ne rinka paremtas perskirstymas ir grįžtamumas dažniausiai pasireiškia šeimos ar namų ūkių sistemose, kur perskirstymo funkcija kartais yra perimta valstybės institucijų ar labdaros organizacijų.

Dar vienas svarbus substantyvizmo teorijos pamatas yra „įsiterpimas“. Ekonomika yra įtvirtinta abiejuose – ekonominiame ir ne ekonominiame institutų kontekste labiau nei išskirstyta į skirtingas sferas. Keitimasis vyksta, ir yra reguliuojamas visuomenės, dažniau nei yra paliekamas „socialinėje tuštumoje“. Pavyzdžiui, valdžia ar religija gali būti svarbios ekonomikai, tiek kiek ekonominių institutų prasme. Sociokultūriniai įsipareigojimai, normos ir vertybės vaidina svarbią rolę visuomenės pragyvenimo strategijose. Todėl bet koks bandymas atskirti ekonomiką nuo kitų su ja glaudžiai susijusių sferų, kaip politika ar kultūra, sukelia nepilną ir netikslų ekonominių procesų supratimą. Substantyvizmo analizė koncentruojasi ties įvairių socialinių institutų tyrimo ir jų įtakos žmonių pragyvenimo modeliams reikšmės. Rinka tėra viena iš institutų įtakojančių ekonominių mainų esmę. Polany centrinis argumentas yra, kad institutai yra pirminiai ekonominių procesų organizatoriai. Substantyvizmo ekonomika yra „institutinis žmogaus ir aplinkos santykių procesas, kuris įtakoja besitęsiantį materialios naudos patenkinimo aprūpinimą“.

Šis „įsiterpimo“ konceptas yra labai svarbus ekonominės antropologijos tyrimo lauke. Granovetter savo tyrimuose, susijusiuose su Kinijos verslo tinklais Indonezijoje, pastebėjo, jog individuali ekonomika yra įsiterpusi tinkluose, dėl stiprių asmeninių santykių. Klientų rato formavimo procese, asmeniniai santykiai vaidina didesnę rolę, nei ekonominiai sandėrių procesai. Ekonominiai mainai vyksta dažniausiai ne tarp nepažįstamų asmenų, bet tarp asmenų kurie yra susiję ilgalaikiais santykiais. Granovetter aiškina neoliberalius ekonominius reiškinius, atskirdamas juos nuo visuomenės ir kultūros, tačiau pabrėžia socialinių santykių, kurie yra esminė žmogiškųjų santykių dalis, svarbą: „ Asmenys nesielgia ar nesprendžia kaip atskiros dalys, nepriklausomos nuo socialinių santykių, bet jie taip pat nesivadovauja išankstiniu scenarijumi, parašytu visuomenės institutų. Jų veiksmai yra labiau priklausomi nuo socialinio bendravimo, nei įsiterpimo jame“.

Kai kuriems antropologams realizmo kritika universaliam Vakarietiškos ekonomikos modeliui nėra pakankama. Stephen Gudeman ginčijasi, kad kertiniai procesai, nusakantys išgyvenimą, yra kultūriškai įtakoti. Todėl visi išgyvenimo ir pragyvenimo modeliai, nesvarbu ar tai būtų mainai, nauda ar pinigai, turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į vietinį šių reikšmių supratimą.

Vietoj to, jog būtų bandoma pritaikyti Vakarietišką universalų ekonomikos modelį, vertinti visuomenę reikėtų pagal toje visuomenėje galiojančius dėsnius ir tendencijas. Savo darbe apie gyvenimo ypatybes, Gudeman siekia pristatyti „pačių žmonių ekonominius konstruktus“, t. y. ne tik vertinti vertybių konstruktus, pagal kuriuos žmonės yra linkę pirkti ir kiek dėmesio jie skiria laisvalaikiui, bet pačių žmonių ekonominę koncepciją, pvz., kaip žmonės supranta mainus, nuosavybę ar naudą. Jo aprašyta valstiečių visuomenė Panamoje parodo, kad vietiniai gyventojai prekiauja ne dėl didesnės naudos, bet dėl „ekvivalenčių mainų“, kada prekės vertė yra nustatoma pagal įvairius išteklius naudotus jos gamybai. Tik pašaliai asmenys prekiauja siekdami vien naudos, ir taip atnešdami sumaištį į šią visuomenę.

Gudeman ne tik atmeta formalistų požiūrį, kad ekonominiai procesai yra universalūs, bet taip pat kritikuoja substantyvistų poziciją, teikdamas, jog šie daro tą pačią klaidą kaip ir formalistai, bandydami rasti modelį, bendrą visoms priešindustrinėms visuomenėms. Tačiau jis pritaria substantyvistų iškeltai socialinių institutų svarbai ekonominiuose procesuose. Gudeman neigia bet kokį universalizuotą ekonominį modelį, ar tai būtų formalistinis ar substantyvistinis ar marksistinis, teigdamas jog šie yra per daug etnocentriniai. Jo požiūriu, visi žmogiškųjų santykių modeliai yra paimti iš mokslinio pasaulio, kur jie pagrindžiami kaip materialinis pasaulis, ir tada pritaikomi žmogiškajam pasauliui. Vietoj to „ jog bandytų sukurti universalius ekonominius modelius pritaikydami juos subjektams, antropologai turėtų siekti analizuoti vietinius modelius kaip pagrindą“. O šie modeliai gali radikaliai skirtis nuo Vakarietiško ekonomikos modelio.

Gudeman kuria post-modernų kultūrinio reliatyvizmo modelį. Bendrais bruožais kultūrinis reliatyvizmas, gali būti lyginamas substantyvistų idėjoms, tik labiau pabrėžiant kultūrinį konstruktyvizmą, ir didesnį dėmesio sutelkimą ties sociokultūrine dinamika. Kol substantyvistai labiausiai kreipia dėmesį į institutus, kaip jų pagrindinį analizės subjektą, kultūrinės paradigmos atstovai linkę detaliau analizuoti vietines visuomenes, su kuriomis jie dirba. Abi šios antropologijos kryptys atmeta formalistų modelį, kuris remiasi prielaidom, jog visas žmonių elgesys yra gali būti aiškinamas racionalių sprendimų priėmimu ir naudos maksimizavimu.

Formalistų požiūris susilaukė nemažai kritikos. Centrinė šio požiūrio esmė, kuri siejama su žmogiškuoju elgesiu, yra ginčijama dažniausiai. Trumpai tariant nuomonė, kad racionalus pasirinkimas ir naudos maksimizavimas yra universalūs negali būti pritaikomi visoms kultūroms. Tačiau taip pat požiūris apie Vakarietiška ekonomikos modelį, kaip apie redukcionistinį susilaukia kritikos. Prattis teigia, kad naudos maksimizavimo prielaidos yra tautologinės, nes žiūrint į individą, kad ir ką šis bedarytų, net jei tai yra jo laisvalaikis, gali būti suprantama kaip naudos maksimizacija. Net jei asmuo nesiekia maksimizuoti pinigų, tai yra aiškinama, kaip malonumo ar kokios kitos vertybės maksimizacija. Šis teiginys negali būti pagrįstas ir moksline prasme negalimas vartoti. Pavyzdžiui, asmuo gali aukoti savo laiką, finansus ar sveikatą siekdamas pagelbėti kitiems. Formalistai įvardintų tai, jog žmogus stengiasi padėti siekdamas maksimizuoti pagalbos reikšmę, todėl ir aukoja kitus savo resursus, nes vis tiek siekia sustiprinti savo reikšmę ir taip maksimizuoti naudą. Bet tai tiesiog spėjimas, šio asmens motyvai gali būti visiškai nesusiję su nauda ar tuo labiau jos didinimu. Panašiai kalba Gudeman, jog Vakarietiškos ekonomikos antropologas, studijuodamas kitas kultūras, visada sugebės įžvelgti situacijas, kada asmenys stengiasi elgtis „racionaliai“. Taip pat formalistai susidūrę su elgesiu, kuomet nėra siekiama maksimizuoti naudos, ši elgesį laikys iracionaliu. Tačiau šie, su naudos maksimizavimu, nesusiję elgesio veiksmai, veikiančiajam individui gali atrodyti pakankamai racionalūs ir logiški, nes jie gali būti grįsti visiškai kitokiomis reikšmėmis ir supratimu.

Galų gale yra taip pat ir substantyvistinis požiūris, jog ekonominiai institutai kaip ir individo ekonominė veikla yra įsiterpę į sociokultūrinę sfera ir negali būti aiškinami kaip izoliuoti. Socialinis bendravimas vaidina didžiulę rolę individo ekonominiame gyvenime, todėl negalima analizuoti individo kaip atskiros dalies nekreipiant dėmesio į visą jį supančią sistemą.

Substantyvizmas taip pat yra kritikuojamas. Prattis teigia, jog ryškus primityvių ir modernių ekonominių visuomenių atskyrimas yra esminis substantyvizmo trūkumas. Matoma, kad yra įmanomi bendri bruožai tarp modernių ir primityvių visuomenių, juk globalizacijos laikotarpiu negalime teigti, kad yra dar išlikusių „grynų“ priešindustrinių visuomenių, taip pat sąlygos kada resursai yra limituoti galime rasti taip pat visame pasaulyje. Taip pat individai, pvz., komunistinėse visuomenėse gali sėkmingai dalyvauti racionaliame naudos maksimizavimo procese, naudodami mažus sodų dirbamos žemės plotus, siekdami užsiauginti daugiau nei oficialus maisto racionas. Nors rinka paremta ekonomika ir dominuoja Vakarietiškos ekonomikos modelyje, tačiau galime pastebėti ir nemenką redistribucijos rolę valstybėse kaip Prancūzija, Švedija ar Vokietija. Kada valstybė per religines ir labdaros organizacijas sukaupia reikalingus resursus ir vėliau juos paskirto, tiems kam labiausiai jų reikia. Kultūrinė paradigma taip pat gali būti kritikuojama įvairiais aspektais. Marksistai kritikuotu kultūrinės paradigmos atstovus už tai, kad jie per daug idealizuoja socialinę realybę, mažai atsižvelgdami į išorinių stimulų (dažniausiai materialių) poveikį individui, kuriančiam savo gyvenimo sistemą. Jei, kaip teigia Gudeman, vietinės visuomenės modeliai negali būti objektyviai vertinami universalios ekonomikos kontekste, tai jų taip pat neįmanoma naudoti visuotinio pasaulio ekonomikos supratime. Toliau žvelgiant, šis faktas darosi dar svarbesnis, nes globalizacijos laikotarpiu, neįmanoma rasti nei vienos visuomenės, nebūtų paveikta Vakarietiško mąstymo ar veikimo modelio. Lokalus ir globalus diskursai pradeda maišytis ir riba tarp jų darosi menkai įžiūrima. Net jei ir žmonės liks prie savo egzistuojančio pasaulėvaizdžio, universalūs modeliai gali būti naudojami sėkmingai aiškinti jų integracijos į likusį pasaulį aspektus.

Vokiečių ekonomistai Gunnar Heinsohn ir Otto Steiger teigia jog prekybos rinka yra neuniversali, pradedant Karl Polany įvardintų skirtumų tarp rinkos ekonomikos, perskirstymo ir grįžtamumo. Tačiau jie kritikuoja ir formalizmą ir substantyvizmą už nesugebėjimą paaiškinti rinkos racionalumo ir jos istorinio atsiradimo pamatų. Jie išplėtojo teorija kuri paaiškina privačios nuosavybės atsiradimą, pinigų atsiradimą ir t.t kurią pavadino „ pinigų, rinkos, palūkanų nuosavybės teorija“. Ir pritaikė šį savo modelį besipletojančioms ekonomikoms, kur dinaminių rinkų supratimas yra esminis, nes tikslas yra sukurti tas rinkas kur ankčiau jų nebuvo.

• Prattis, J. I. (1982). „Synthesis, or a New Problematic in Economic Anthropology“. Theory and Society 11: 205–228.
• Polanyi, K. (1968). The Economy as Instituted Process. in Economic Anthropology E LeClair, H Schneider (eds) New York: Holt, Rinehart and Winston.
• Granovetter, M. (1985). „Economic action and social structure: the problem of embeddedness“. The American Journal of Sociology 91: 481–510.
• Gudeman, S. (1986). Economics as culture: models and metaphors of livelihood. London: Routledge.
• Hann, C. M. (2000). Social Anthropology. London: Teach Yourself.
• Plattner, S. (1989). Economic Anthropology.
• Gunnar Heinsohn (2003): Karl Polanyi’s Failure to Exploit his Success: Why the Controversy between Substantivists and the Neoclassical Protagonists (Formalists) of an Eternal and Universal Market was Never Solved.
• Otto Steiger (2007): Property Rights and Economic Development: Two Views. Marburg: Metropolis (forthcoming)

• Landa, J.T. (1994). Trust, Ethnicity, and Identity: Beyond the New Institutional Economics of Ethnic Trading Networks, Contract Law, and Gift-Exchange. University of Michigan Press.
• Orlove, B. S. (1986). „Barter and Cash Sale on Lake Titicaca: A Test of Competing Approaches“. Current Anthropology. 27: 85–106.
• Wilk, R. (1996). Economies and Cultures: Foundations of Economic Anthropology. Westview Press.

• The Society for Economic Anthropology Archyvuota kopija 2006-12-05 iš Wayback Machine projekto.
• Faculty Page of Michael Chibnik, Faculty Member and teacher of Economic Anthropology at The University of Iowa Archyvuota kopija 2007-06-29 iš Wayback Machine projekto.