Demavendas

Demavendas
Šalis	Iranas
Aukštis	5610 m
Tipas	stratovulkanas
Amžius
Aktyvumas	snaudžiantis
Paskutinis išsiveržimas	? m.
Koordinatės:	35°57′19″ š. pl. 52°06′33″ r. ilg. / 35.95528°š. pl. 52.10917°r. ilg. / 35.95528; 52.10917

Demavendas (pers. دماوند = Damāvand) – snaudžiantis ugnikalnis šiaurės Irane, Elburso kalnuose. Stūkso 66 km į šiaurės rytus nuo Teherano, netoli Amolio miesto. Tai aukščiausia ne tik Irano, bet visų Artimųjų Rytų viršukalnė (aukštis – 5610 m, kitais duomenimis – 5604, 5601, 5671 m), taip pat aukščiausias visos Azijos ugnikalnis. Kalnas yra populiarus alpinistų ir kalnų žygeivių tarpe, į viršūnę veda 16 skirtingo sudėtingumo maršrutų.

Susidaręs iš andezitinės lavos. Padengtas sniegu, nedideliais ledynais (nusileidžia iki 4400 m)^[1]. Viršūnėje ir kalno šlaituose veikia fumarolės ir solfatarai.

Istorijos šaltiniai pirmą įkopimą fiksuoja apie 905 metus, kai viršūnę pasiekė Persijos geografas Abu Dalaf Kazlaji. Europiečiai pradėjo kopti tik po tūkstantmečio, pradedant nuo 1837 m. Tilerio Thomsono ekspedicijos.

Demavendas dažnai minimas Persijos mitologijoje, netgi Zaratustros tekstuose. Pasakojama, jog ant kalno būdavo grandinėmis prikaustomos blogio jėgos: drakonai ir tironai. Yra ir herojiškų legendų apie nepaprastą jėgą turėjusį lankininką Arashą. Kad išsiaiškintų žemių ribas tarp tuometinės Persijos ir Turano, jis paleido strėlę nuo Demavendo, o ji nusileido toli Centrinėje Azijoje.

Demavendas yra pavaizduotas ant 10000 Irano rialų kupiūros.

1930 m. keliu palei Demavendą važiavo lietuvių keliautojai Antanas Poška ir Matas Šalčius, kuris vėliau aprašė Demavendą knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“. 2005 m. rugpjūčio 26 d. penki lietuviai, vadovaujami keliautojo Vytauto Bukausko, tapo pirmaisiais lietuviais, įkopusiais į viršūnę. 2019 m. liepos 8 d. į Demavendą įkopė septyniolikos lietuvių komanda, vadovaujama keliautojo Dainiaus Babilo^[2].