Cvaihenderis

Cvaihenderis (vok. Zweihänder 'dvirankis', Bidenhänder 'abirankis' ar Dopplehänder 'dvigubarankis') – dvirankis vokiškas tiesus kalavijas, būdingas Renesanso laikams.

Pirmieji cvaihenderiai pasirodė Vokietijoje XIV a., o labiausiai pagarsėjo XVI a., valdant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Maksimilijonui I, kai tapo žymiu vokiečių landsknechtų ginklu. Landsknechtai su cvaihenderiais stovėdavo rikiuotės priekyje ir nukapodavo priešininkų rikiuotės ietininkų ir pikininkų ietis, kurios būdavo rimta kliūtis kavalerijai ir paprastai ginklais ginkluotiems pėstininkams.

Vienu žinomiausių cvaihenderio meistrų buvo frizų karys ir maištininkas Pier Gerlofs Donia, garsėjęs gebėjimu vienu mostu nukirsti kelių priešininkų galvas. Jam priskiriamas cvaihenderis 2008 m. buvo eksponuojamas Frizijos muziejuje.^[1] Jo ilgis 213 cm, masė – ~6,6 kg.

Cvaihenderiai būdavo iki 1,8 m ilgio (nuo buoželės iki smaigalio galiuko), geležtės ilgis – 1,2–1,5 m, rankenos ilgis – 30-45 cm. Masė – 2-3,2 kg. Kai kurie paradiniai cvaihenderiai, neskirti kautynėms, sverdavo iki 7 kg.

Ankstyvieji cvaihenderiai dažnai būdavo apie 1,5 m ilgio, o sverdavo kiek daugiau kaip 1,5 kg.

Vengrijos Karo istorijos muziejuje saugomas XVI a. cvaihenderis yra 180,8 cm ilgio, visas geležtės ilgis – 135,5 cm (ašmeninės dalies ilgis – 93,6 cm), rankenos ilgis – 30,6 cm. Skersinio ilgis – 50,2 cm. Geležtės plotis – 4,6 cm, storis – 0,75 cm. Beašmenės dalies storis yra 0,86 cm, plotis – 3,2 cm. Masės centras yra 61,6 cm nuo buoželės. Geležtės skerspjūvis – rombiškas. Bendra masė – 3,65 kg.

Cvaihenderiams būdinga dviguba garda. Papildomą gardą sudarė kabliški kyšuliai (smaigaliai atlenkti link geležtės smaigalio), skiriantys ašmeninę geležtės dalį nuo beašmenės (ricasso). Kyšuliai kartais vadinami „šerno iltimis“, kartais – pariravimo kabliais (vok. parrierhaken).

Beašmenę dalį naudodavo blokavimui (smūgis į šią dalį nepažeidžia ašmenų), už šios dalies suimdavo ranka, kad būtų lengviau valdyti kalaviją. Taip laikant kalaviją mažoji garda (kyšuliai) apsaugo ranką, o kad laikyti būtų patogiau, dalį tarp kyšulių ir gardos skersinio dažnai aptraukdavo oda.

Pagal poviduramžių šaltinius ankstyvuosius cvaihenderius naudodavo pikininkų rikuotėms ardyti – pirmą iškapodavo rikiuotės pikas, o po to – pačius pikininkus. Apie tai rašoma XVI a. pab.–XVII a. šaltiniuose.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tai yra vėlesniųjų laikų legenda, ir kad šis kalavijų tipas daugiausia buvo paradinis.

Kareiviams, treniruotiems kautis cvaihenderiais, šv. Marko brolija suteikdavo Meister des langen Schwertes ('ilgojo kalavijo meistro') vardą, kuris suteikdavo teisę gauti dvigubą kareivio pėstininko algą. Tokius kareivius vadindavo Doppelsöldner 'dvigubas samdinys'. Kariai su cvaihenderiais dažnai tarnaudavo artilerijos baterijų apsaugoje.

1510 m. fechtavimo vadove Goliath Fechtbuch^[2] parodytas fechtavimas cvaihenderių dydžio kalavijais, neturinčiais pariravimo kablių.

Vikiteka: Cvaihenderis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Clements J. The Weighty Issue of Two-Handed Greatswords
• Вендален Бехайм Энциклопедия оружия (Руководство по оружиеведению. Оружейное дело в его историческом развитии от начала средних веков до конца XVIII в.)Часть II. Оружие нападения. § 1. Холодное оружие. Меч Archyvuota kopija 2009-04-03 iš Wayback Machine projekto.
• Essay by Anthony Shore (Journal of Western Martial Art)
• The Weighty Issue of Two-Handed Greatswords, by John Clements
• Цвайхандер