Bunkeris

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Bunkeris (reikšmės).

Bunkeris (angl. bunker) – karinis gynybinis arba apsauginis statinys, apsaugantis jame esančius asmenis ir turtą nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymo ar kitokios tiesioginės ginklų sukeliamos žalos. Bunkeriai gali būti naudojami kaip gynybiniai įrenginiai, slėptuvės kariams ir technikai (įskaitant povandeninius laivus, lėktuvus) arba vadavietės.

Bunkeriai plačiai naudoti Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose. Šaltojo karo metais buvo pastatyta daug bunkerių, kurie buvo skirti strateginėms ir taktinėms vadavietėms, civilinės valdžios institucijoms, strateginėms atsargoms apsaugoti, taip pat - civilinės gynybos reikmėms.

Šiais laikais bunkeriai dažniausiai būna gelžbetoniniai, nors gali būti statomi ir iš kitų medžiagų (pvz., rąstų ir grunto), iškalami uoloje. Bunkerio durys turi būti mažiausiai tokio paties tvirtumo kaip ir sienos. Jei bunkeryje gyvenama ilgesnį laiką, jame turi būti užtikrinama ventiliacija ir oro kondicionavimas. Sunaikinti bunkerius galima didelės galios sprogmenimis arba specialiomis bunkerių naikinimo kovinėmis galvutėmis.

Civiliniai bunkeriai skirti gyventojų apsaugojimui. Civilinei gynybai naudojami bunkeriai paprastai vadinami slėptuvėmis. Jie dažnai turi kitą pagrindinę paskirtį - tai yra požeminiai garažai, metro stotys ir kitos paskirties statiniai, kurie esant pavojui naudojami gyventojams apsaugoti.

Bunkerių statybos principai buvo perimti iš XVIII-XIX a. tvirtovių statybos. Iš pradžių jiems statyti naudoti didžiuliai akmenys, iš kurių mūrytos metro storumo sienos. Karyboje pradėjus naudoti brizantinius sprogalus, greitai šaudančius pabūklus bei Pirmojo pasaulinio karo metu atsiradus bomabardavimui iš oro, XX a. pirmoje pusėje bunkerių statybai pradėtos naudoti tvirtesnės medžiagos. Idealia statybine medžiaga tam tapo tuomet dar naujove buvęs gelžbetonis. Naudojant gelžbetonį bunkerių sienos galėjo būti kompaktiškesnėmis, neprarandant saugančiųjų savybių.

Dažniausiai bunkeriai įrengiami po žeme, tačiau gali būti ir pusiau įkasti arba paviršiniai, jei to reikalauja gynybos sąlygos (dotai) arba statybos sąlygos (aukštai esantis gruntinis vanduo, ypač tvirta uoliena, neleidžianti greitai pastatyti statinio).

Blokhauzai pradžioje statyti iš kietmedžio. Tokio tipo bunkeriai paprastai buvo laikini ir, skirtingai nuo kitų bunkerių tipų, jie nebuvo statomi taip, kad būtų ypač patvarūs. Tokie blokhauzai paprastai dar buvo sustiprinami smėlio maišais. Atsiradus gelžbetoniui, Pirmajame pasauliniame kare pradėti statyti dotai. Kaip ir blokhauzuose, juose buvo angos šaudymui, dėl to dotai ypač tiko kulkosvaidžių apsaugai. Tuo pačiu metu pradėti statyti ir apkasų bunkeriai.

Atsiradus stambaus kalibro artilerijai, didelio svorio aviacinėms bomboms karo inžinieriai buvo priversti toliau tobulinti apsaugines bunkerių savybes, o tai daugiausia pasireiškė jų įrengimu giliai po žeme.

Kariaujančios šalys bunkerius intensyviai naudojo Antrojo pasaulinio karo metu. Jie buvo skirti vadavietėms, ryšių mazgams, sandėliams ir kitiems svarbiems karinės paskirties objektams apsaugoti. Šaltojo karo metu statyti didžiuliai masyvūs bunkeriai, kuriuose buvo įrengiama kariuomenės ir valstybės valdymo infrastruktūra, taip siekiant apsaugoti vyriausybes branduolinio karo atveju. Garsūs JAV-Kanados oro gynybos sistemos NORAD bunkeriai įrengti po žeme Šajeno kalne. Bunkeriams didelę reikšmę teikė įvairūs diktatoriai, kurie jų įrengimui leido milžiniškas lėšas. Pagal istorinius duomenis Stalinas pasistatė septynis bunkerius. Hitleris su savo žmona Eva Braun paskutines savo dienas nuo 1945 m. sausio 16 iki 1945 m. balandžio 30 d. leido savo bunkeryje Berlyne.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Atsparioji ugniavietė.

Šis bunkerio tipas yra nedidelis betoninis statinys, iš dalies įkastas į žemę, paprastai platesnės apkasų sistemos dalis. Tokio tipo bunkeris suteikia kareiviams geresnę apsaugą nei atviri apkasai bei saugo nuo oro atakų. Jie taip pat tarnauja kaip apsauga nuo nepalankių oro sąlygų. Tokie bunkeriai atsirado pozicinėse Pirmojo pasaulinio karo kovose. Jie teikė minimalią apsaugą - saugojo nuo skeveldrų, šrapnelių ir pėstininkų apšaudymo. Jie dažniausiai buvo iškasami žemėje ir uždengiami medžio, paprastomis betono perdangomis ar rifliuota skarda ir užpilami žemių sluoksniu.

Stacionarūs artilerijos įrenginiai, ypač pakrančių apsaugos artilerija, tradiciškai buvo saugomi išplėtotos bunkerių sistemos. Bunkeriuose paprastai gyveno pabūklus aptarnaujantys kariai, juose nuo priešo ugnies buvo saugoma amunicija, kai kuriais atvejais buvo saugomi ir patys pabūklai, tačiau pačių pabūklų statymas bunkeriuose neigiamai veikia jų šaudymo perimetrą.