Bronė Mingilaitė-Uogintienė

Bronė Mingilaitė-Uogintienė (1919 m. balandžio 10 d. Petrogradas, dab. Sankt Peterburgas – 1983 m. liepos 13 d. Vilnius, palaidota Antakalnio kapinėse) – Lietuvos dailininkė tapytoja.

Vyras Bronius Uogintas. 1936–1940 m. mokėsi Kauno meno mokykloje pas P. Kalpoką, J. Vienožinskį, 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademiją.

1947–1953 m. Lietuvos dailės instituto (1944–1951 m. Vilniaus dailės institutas) dėstytoja.

Sūnus dailininkas Bronius Uogintas (1946–2013 m.).

Nutapė portretų (Kazys Boruta, 1963 m., Giedrė Kaukaitė, Rūta Staliliūnaitė, abu 1973 m., Barbora Radvilaitė 1975 m., Petras Rauduvė, Antanas Vengris, abu 1977 m., „Renuariška moteris“ 1979 m.), natiurmortų („Ramunės“ 1959 m., „Gėlės ir keramika“ 1964 m., „Tulpės“ 1965 m., „Kalijos“ 1968 m., „Ciklamenai“ 1973 m., „Saulėgrąžos“ 1978 m.), peizažų („Antakalnis darganoje“ 1943 m., „Prie Neries“ 1963 m., „Peizažas“ 1978 m.).

Iliustravo knygas: Mykolas Sluckis. Būsimasis kapitonas, lenkų kalba 1952 m.; Kai pavysi, tai prarysi; Lietuvių liaudies pasaka, 1955 m.; Kostas Kubilinskas. Mano spalvos, 1957 m.

Sukūrė dekoracijų Vilniaus lėlių teatro spektakliams: Balys Sruoga. Aitvaras teisėjas; Salomėja Nėris. Sigutė, abu 1946 m.

Kūrybai būdinga spalvinių dėmių ritmika, ekspresyvumas, paveikslo nuotaiką kuria koloritas, spalviniai niuansai. Nuo 1943 m. dalyvavo parodose, individualios parodos: Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Šiauliai – visos 1969 m.; Vilnius, Kaunas – abi 1979 m. Jos kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.^[1]