Biheviorizmas

Biheviorizmas (iš angl. behavior 'elgesys') – psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Pradininkas – John B. Watson, gana nemažai darbų, artimų biheviorizmui, padarė rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas.

Iš kitų psichologijos teorijų biheviorizmas išsiskiria nenoru naudoti indukcinius metodus teorijos kūrime, bihevioristinių teorijų atstovai teigia, kad vienintelis dalykas, kurį verta tirti – tai žmogaus elgsena, tuo tarpu daryti prielaidas apie giluminius psichikos procesus negalima. Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan. Maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B. F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B. F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba – tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys. Pastaroji teorija išprovokavo Noam Chomsky darbus, kuriuose faktiškai buvo remiamasi įvykdytais bihevioristiniais tyrimais, paneigiant pagrindinius B.F Skinner teiginius bei įrodant kalbos, kaip mąstymo ir proto dalies aktualumą bei faktais pagrindžiant įgimtus žmonių kalbinius sugebėjimus (Generatyvinė gramatika).

Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių. Iš esmės, bihevioristų pripažinti psichikos reiškiniai gali būti laikomi neginčytinais, nes, atmesdami visas bent kiek neaiškias teorijas, bihevioristai užtikrina psichologijos faktų patikimumą.

Šią teoriją sukūrė Ivanas Pavlovas, remdamasis savo eksperimentais su šunimis. Pavlovas manė, kad ši teorija paaiškina žmogaus gebėjimą mokytis.

Tai paveldima stereotipinė reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma. Svarbiausi nesąlyginiai refleksai skirstomi į mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius.

Sąlyginis refleksas – refleksas, susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu – į jį imama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį.
Klasikinis sąlyginio reflekso pavyzdys galėtų būti šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis – maistas – sukelia nesąlyginį atsaką – seilių išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kaip šuniui duodamas maistas, pateikiamas neutralus dirgiklis – garsas, po tam tikro skaičiaus pakartojimų vien garsas (tapęs sąlyginiu dirgikliu) sukels seilių išsiskyrimą (sąlyginį atsaką).

Džonas Vatsonas šią teoriją bandė pritaikyti žmonėms, bandydamas išsiaiškinti kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijojo.

Pasirinkęs plaktuko trankų smūgį į sieną kaip nesąlyginį refleksą, Vatsonas sulig kiekvienu smūgiu vaikui rodydavo baltą pelę. Po kurio laiko vaikui atsirado pelės baimė.

Operantinio sąlygojimo metu būtybė veikia aplinką ir susiduria su savo veiksmų pasekmėmis.

B. F. Skineris nemanė, kad visi būtybių veiksmai yra reakcija į išorinį stimulą. Norėdamas tai įrodyti, jis pasitelkė eksperimentą: mokslininkas patalpino žiurkę į dėžę su pedalu, kurį paspaudusi žiurkė galėjo gauti maisto. Išsiaiškinusi pedalo veikimą, vos išalkus žiurkė eidavo tiesiai prie jo, neveikiama jokio išorinio stimulo.

Skineris teigdavo, kad elgesio pasikeitimą nulemia paskatinimas (malonumas, nemalonumas). Taip buvo išvestas Naudos dėsnis, kuris skelbia, kad elgesys dažnėja, susiduriant su maloniomis pasekmėmis. Logiška būtų manyti, kad baudžiamas elgesys dingsta. Tačiau B. F. Skineris taip nemanė, jis teigdavo kad elgesys nedingsta, bet modifikuojasi. Mokslininko žodžiais, negatyvių pasekmių pašalinimas irgi yra skatinimas.

• teigiamas pastiprinimas – kai individui duodama kažkas malonaus.
• neigiamas pastiprinimas – kai pašalinamas negatyvus stimulas.
• pirmo tipo bausmė – kai individui suteikiama kažkas nemalonaus (pavyzdžiui, elektrošokas).
• antro tipo bausmė – individui malonaus stimulo atėmimas
• ignoravimas

Pastiprinimas didina elgesio pasikartojimo tikimybę, o bausmės – mažina (ne visada).