Bel Ilio sala

Bel Ilio sala (pranc. Belle-Île-en-Mer) − Prancūzijos sala Atlanto vandenyne, Biskajos įlankoje, prie vakarinių Bretanės krantų; 14 km nuo Kibereno kyšulio.

Napoleono I laikais sala vadinta Žozefinos sala (Île Joséphine).

Bel Ilio salos plotas apie 83,76 km². Sala priklauso Morbihano departamentui. 1999 m. surašymo duomenimis saloje gyvena 4 735 gyventojai. Vasaros mėnesiais salos gyventojų žymiai padaugėja, nes dauguma čia atvažiuoja pailsėti, o kai kurie saloje turi ir nuosavas vilas.

Administraciniu lygiu sala skirstoma į keturias komunas: Bangor, Le Palais, Locmaria ir Sauzon, kurios kartu sudaro Bel Ilio kantoną.

Saloje žmonės apsigyveno prieš aštuonis tūkstančius metų. IX a. sala priklausė Kornualio grafystei. XVII a. salą nusipirko Prancūzijos finansų ministras Nikola Fukė (Nicolas Fouquet). Vėliau, kai Fukė pateko į karaliaus nemalonę, sala priklausė Prancūzijos karaliui. Ši istorija, apie Fukė ir karaliaus kovą buvo aprašyta A. Diuma romane „Vikontas de Braželonas“.

Bretonų kalba saloje gyvavo iki 1970 m.

Vikiteka: Bel Ilio sala – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Informacija turistamas apie Bel Ilio salą (anglų, prancūzų, vokiečių k.)