Baltų žemės
Baltų žemės – teritoriniai-politiniai vienetai, XI–XIII a. egzistavę dabartinės Lietuvos, Latvijos, Lenkijos (istorinė Palenkė), Kaliningrado srities (istorinė Prūsija), Baltarusijos teritorijose, sukurti baltų genčių: prūsų, skalvių, jotvingių, žemaičių, lietuvių (aukštaičių), sėlių, žiemgalių, kuršių ir latgalių.
Žemių pobūdis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemių formavimasis baltų teritorijose žymėjo pereinamąjį laikotarpį į ankstyvąjį valstybingumą. Jų pagrindas buvo kaimų sąjungos, vadinamieji laukai, kurie rinkdavosi į sueigas, turėjo seniūnus, teismus. Jungiantis laukams (po kelis ar keliolika), formavosi žemės. Dažniausiai toks jungimasis buvo paskatintas išorės priešų, tarpusavio karų, didėjančios turtinės nelygybės, kas skatino vienytis dėl bendros gynybos.[1]
Tokiu būdu žemės formavosi aplink stiprius piliakalnius, jose iškildavo karo vadai, iš pradžių tituluoti kunigais (plg. senovės skandinavų konung), vėliau kunigaikščiai. Žemių ribos labai dažnai nusistovėdavo natūraliai: jų sienomis tapdavo miškai, pelkės, dykros.
Žemių skaičius nuolat keitėsi ir nebuvo pastovus, tačiau dauguma jų ir jų pavadinimai žinomi daugiausia iš XIII a. šaltinių. Šiuose šaltiniuose yra minimos 8 latgalių, 7 žiemgalių, 9 kuršių, 5 sėlių, 11 prūsų, 2 skalvių ir pan. žemės.
Konfederacijos ir žemių likimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XII a. pabaigos, pirmiausia dėl išorės priešų (t. y. kryžiuočių antpuolių) atskiros baltų žemės ėmė jungtis tarpusavyje į žemių junginius, konfederacijas. Konfederacijos dažniausiai susidarydavo kalbiniu-gentiniu pagrindu ir yra žinomos pagal genčių pavadinimus. Jas sukūrė ne visos gentys.
- Žemaičių žemių konfederacija
- Lietuvių žemių konfederacija – susiformavo iš lietuvių (aukštaičių) pačioje XIII a. pradžioje Lietuvos žemės pagrindu, ir 1219 m. šaltinyje minima, kad jai be Lietuvos priklausė ir Nalšia, Deltuva, Upytė, Neris, Alšėnai, Šiauliai ir Žemaičių žemių konfederacija. Iš šios konfederacijos XIII a. IV–V deš. sandūroje susiformavo LDK.
- Žiemgalių žemių konfederacija – susiformavo iš žiemgalių genčių XIII a. pradžioje V. Žiemgalos pagrindu. Kovojo su Vokiečių ordinu, bet nuolatinė kova trukdė formuotis valstybei. 1279-90 m. ši konfederacija atiteko LDK, bet vėliau jos šiaurinę dalį nukariavo Livonijos ordinas.
- Jotvingių žemių konfederacija – susiformavo iš jotvingių genčių XIII a. II pusėje, Sūduvos pagrindu. XIII a. VIII–IX deš. sandūroje didžiąją dalį konfederacijos žemių užėmė Vokiečių Ordinas, tik šiaurės rytinės teritorijos atiteko LDK.
- Prūsų žemių konfederacija – Susiformavo per du Prūsų sukilimus (1242-49, 1260-74 m.). Užkariauta Vokiečių Ordino.
- Kuršių žemių konfederacija – formavosi XIII a. pradžioje, bet galutinai susidaryti nespėjo dėl nuolatinių skandinavų ir žemaičių antpuolių. 1225-30 m. kuršiai buvo nukariauti vokiečių [2].
Iki XIII a. pabaigos visos žemės nustojo egzistuoti kaip nepriklausomi vienetai ir buvo įjungti į Livonijos, Vokiečių Ordino arba LDK sudėtį. LDK senosios žemės paverstos administraciniais vienetais valsčiais.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
