Archontas

Archontai (gr. ἄρχων „valdantysis“) buvo Atėnų klasikinio laikotarpio 9 aukščiausieji pareigūnai.

Greičiausiai VIII a. pr. m. e., o vėliausiai VII a. pr. m. e. Atėnuose monarchiją nuvertė didikai ir įsteigė aristokratiją. Nuo 682 m.pr.m.e prasideda Atikos archontų sąrašas: kasmet besikeičianti kilmingųjų archontų kolegija perėmė valdžią polyje. Kaip jie buvo renkami nėra visiškai aišku. Archontų tarpe buvo tokios pareigybės:

• 1 Archon Eponymos: vyriausiasis archontas; jo vardu buvo vadinami metai
• 1 Archon Basileus: vyriausiasis sakralinių apeigų pareigūnas – vadovavo viešosioms aukojimo apeigoms ir religinėms šventėms
• 1 Archon Polemarchos: vyriausiasis karinių pajėgų vadas
• 6 Themosthetai: „įstatymdaviai“, teisės interpretuotojai; skelbė nuosprendžius privačiuose ginčuose.

Klasikinio laikotarpio 9 archontų skaičius susiklostė per ilgą laiką. Iš pradžių tebuvo Archon Eponymos ir Basileus. Po metus trunkančių pareigų archontai tapdavo areopago nariais.

Galutinai archontų pasidalinimą pareigomis sureguliavo Solonas, jo laikais archontai išliko aukščiausiaisiais vykdomosios valdžios pareigūnais. Vykstant Atėnų politinės sistemos demokratizacijai archontų politinė valdžia buvo apribota, o po Kleistenio reformų 508–507 m. archontas tapo tik garbės pareigybe. Nuo 487–486 m. archonto tarnybą galėjo gauti kiekvienas pilietis burtų keliu. Tuo metu tikroji valdžia valstybėje jau kuris laikas buvo renkamų strategų rankose.

Gnostikų kosmologijoje archontai yra neorganinės būtybės, kurias Saulės sistemoje prieš Žemės susiformavimą atsitiktinai sukūrė Sofija/Gaja. Archontai gyvena už Žemės atmosferos, vietovėje, kuri apibūdinama kaip virtualus pasaulis (stereoma), ir kurią jie konstruoja imituodami geometrines formas, sklindančias iš Pleromos. Sakoma, kad jie labai pavydi žmonijai, kadangi ji pasižymi intencionalumu, kurio patys archontai neturi.

Archontai pasąmoningai kišasi į žmonių mintis ir bando atitraukti protą nuo teisingo bei normalaus jo pritaikymo. Jie verčia žmonės elgtis nehumaniškai, neretai iki smurto lygio. Gnostikai tikėjo, kad archontai prisideda prie didžiausios žmonių silpnybės. Yra dviejų tipų archontai: reptiliniai ir embrioniniai. Archontai kartais gali prasiskverbti į Žemės atmosferą, tačiau negali ilgai išbūti biosferoje. Jų ontologinė padėtis yra dvejopa: jie egzistuoja ir kaip ateivių rūšis, ir kaip antgamtinės būtybės žmonių mintyse, programos proto terpėje. Naudodami telepatiją ir sugestiją, jie bando atitraukti žmones nuo tinkamos evoliucijos krypties. Jų sėkmingiausias metodas yra naudoti religinę ideologiją tam, kad nepastebimai įskiepytų savo pačių mąstymą žmonėms. Pasak gnostikų, judeo – krikščionių išganymas yra pagrindinė archontų gudrybė, implantas.

• Ištrauka iš K. Kastanedos knygos „Aktyvioji Begalybės pusė“ Archyvuota kopija 2007-01-27 iš Wayback Machine projekto.
• [1] Gnostikų teorija apie ateivius (angl.)
• Esė apie archontus (angl.)
• Kaip apsisaugoti nuo archontų (angl.)