Pereiti prie turinio

Arabų sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Arabų sukilimas

Data 1916 m. birželio mėn. – 1918 m. spalio mėn.
Vieta Osmanų imperijos Hidžazas, Transjordanija, Sirija ir Pietų Arabija
Rezultatas Arabų pergalė[1]
Teritoriniai
pokyčiai
Hidžazo nepriklausomybė
Osmanų imperijos padalijimas
Konflikto šalys
Hidžazo karalystė
Parama:
Jungtinė Karalystė
Italijos karalystė
Prancūzija
Osmanų imperija
Parama:
Vokietijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Huseinas bin Ali
Faisalas I
Abdula bin Huseinas
Ali bin Huseinas
„Arabijos Lorensas“
Mehmetas V
Džemalis Paša
Fachri Paša
Muhitinas Akjuzas
Saudas bin Abdulazizas
Vokietijos imperija Otto Liman von Sanders
Pajėgos
1916 m. birželio mėn:
30 000 karių[2]
1918 m:
50 000+ karių[3]
1916 m. gegužės mėn:
6 500–7 000 karių[4]
1918 m. rugsėjo mėn:
25 000 karių
340 ginklų[2]
Nuostoliai
Nežinoma 47 000+
5 000 nužudytųjų
10 000 sužeistųjų[5]
22 000+ sugautųjų[6][7][8]
~10 000 mirčių nuo ligų

Arabų sukilimas (arab. الثورة العربية, turk. Arap İsyanı) – karinis sukilimas prieš Osmanų imperiją viduriniuose rytuose per Pirmąjį pasaulinį karą. Jis oficialiai prasidėjo britų vyriausybės ir Mekos šarifo Huseino bin Ali susitarimo pagrindu 1916 m. birželio 10 d. Mekoje. Sukilimo tikslas buvo sukurti vieną suvienytą ir nepriklausomą arabų valstybę nuo Alepo Sirijoje iki Adeno Jemene, kurią britai pažadėjo pripažinti.

Huseino ir Hašimitų vadovaujama Hidžazo armija, remiama britų Egipto ekspedicinių pajėgų, sėkmingai kovojo ir išstūmė Osmanų kariuomenę iš didžiosios Hidžazo ir Transjordanijos dalies. Sukilimo dalyviai galiausiai užėmė Damaską ir įkūrė Sirijos Arabų karalystę – trumpalaikę monarchiją, kuriai vadovavo Huseino sūnus Faisalas.

Tačiau po slapto Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos susitarimo, britai ir prancūzai padalijo vidurinius rytus į mandatines teritorijas, o ne į suvienytą arabų valstybę. Britai nesilaikė pažado remti suvienytą nepriklausomą arabų valstybę.

  1. „T.E. Lawrence on guerrilla warfare | Britannica“. www.britannica.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-04-01.
  2. 2,0 2,1 Murphy, p. 26.
  3. Mehmet Bahadir Dördüncü, Mecca-Medina: the Yıldız albums of Sultan Abdülhamid II, Tughra Books, 2006, ISBN 1-59784-054-8, page 29. Number refers only to those laying siege to Medina by the time it surrendered and does not account for Arab insurgents elsewhere.
  4. Military Intelligence and the Arab Revolt: The first modern intelligence war, Polly a. Mohs, ISBN 1-134-19254-1, Routledge, p. 41.
  5. Erickson 2001, p. 238, Appendix F.
  6. War Office (1922). Statistics of the military effort of the British Empire during the Great War, 1914–1920. London H.M. Stationery Office. p. 633.: 8000 prisoners taken by the Arab insurgents in Syria-Palestine in 1918, joining 98,600 taken by the British.
  7. Parnell, p. 75: 6,000 prisoners taken by the end of 1916
  8. Süleyman Beyoğlu, The end broken point of Turkish-Arabian relations: The evacuation of Medine, Atatürk Atatürk Research Centre Journal (Number 78, Edition: XXVI, November 2010) (Turkish). 8000 Ottoman troops surrendered at the end of the Siege of Medina and were evacuated to Egypt afterwards.