Altorius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Altorius – liturginis baldas. Skirtas religiniam aukojimui. Statomi kulto vietose (bažnyčiose, šventyklose).

Dažniausiai akmeninis. Dėl silpnų bažnyčios grindų kartais būna dalinai medinis.

Naudojamas daugelyje kultūrų, religijų. Ypač būdingi judaizmui, krikščionybei, neopagonybei, šintoizmui, hinduizmui, budizmui ir daoizmui.

Katalikų bažnyčioje altorius yra svarbiausia bažnyčios dalis, vieta su stalu. Prie altoriaus kunigas Šv. Mišių metu meldžiasi ir aukoja Šv. Mišių auką. Anksčiau altorius statytas bažnyčios arba presbiterijos viduryje, dabar katalikų bažnyčios didysis altorius yra prie galinės presbiterijos sienos, atitvertas nuo navos baliustrada, prie kurios yra dalijama komunija. Šoniniai altoriai statomi koplyčiose arba šoninėse navose.

Nuo VII a. taip pat naudojami nešiojamieji altoriai, vadinami portatiliai.

Judaizme judėjai altorių naudojo deginamoms aukoms (korbanas).

Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.