Akėčios
Akėčios – padargas žemei purenti, akėti.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išartą dirvą žemdirbiai lygindavo akėčiomis. Seniausios akėčios buvo pagamintos iš eglės viršūnių. Lietuvoje jos išnyko XIX a.
Dirvoninės ir pūdyminės žemdirbystės sąlygomis atsirado pintinės akėčios, padirbtos iš eglės ar lazdyno šakų, surištų susuktomis karklo vytelėmis. Surišimuose buvo įkalami ąžuoliniai kuoliukai – akėčvirbaliai. Nuo seno Lietuvoje žinomos rėminės akėčios su mediniais, vėliau (nuo XVII a.) su geležiniais akėčvirbaliais. Šios XIX a. po truputį išstūmė akėčias su medinias akėčvirbaliais.
XIX a. Lietuvoje – pirmiausia dvaruose, o paskui ir kaimuose – plito geležinės fabrikinės akėčios. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose jos galutiniai išstūmė medines su geležiniais akėčvirbaliais akėčias.[1] Be to, nuo XIX a. Lietuvoje plito įvairių tipų fabrikiniai kultivatoriai (skarifikatoriai, ekstirpatoriai ir gruberiai). Pagal jų pavyzdžius vietiniai kalviai jau nuo XIX a. mokėjo padirbti panašius įrankius iš medžio ir geležies.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vacys Milius. akėčios. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
|
Šis straipsnis apie žemės ūkį yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |