1886 m. pasaulio šachmatų čempionatas

1886 m. pasaulio šachmatų čempionatas buvo pirmasis oficialus pasaulio šachmatų čempionatas. 1886 m. sausio 11 – kovo 29 d. buvo žaidžiamas mačas tarp Vilhelmo Šteinico ir Johaneso Cukertorto. Mačas vyko trijuose miestuose: pirmosios 5-ios partijos – Niujorke, sekančios keturios – Sent Luise, o likusios 11-ka – Naujajame Orleane. Nugalėtojas turėjo pirmas pasiekti 10 pergalių (lygiosios nebuvo skaičiuojamos). Vilhelmas Šteinicas laimėjo mačą 10 : 5 (+10 -5 =5).

XIX a. viduryje tarp vedančiųjų šachmatininkų vykdavo nemažai mačų, tame tarpe, ir neoficialių pasaulio čempionatų mačų. 1866 m. V. Šteinicas mače įveikė savo mokytoją Adolfą Anderseną (+8 -6) ir daugiau, kaip du dešimtmečius buvo laikomas stipriausiu pasaulio šachmatininku.

Nors 1866 m. mačo tarp V. Šteinico ir A. Anderseno metu, kalbų apie oficialų pasaulio čempionatą nebuvo, bet vėliau V. Šteinicas vis tvirtindavo, kad pasaulio čempionu jis tapo 1866 m. Tuo remdamasis jis laikė savo pareiga sutikti žaisti mačus, ar dalyvauti turnyruose ir pastoviai įrodinėti savo pajėgumą. Ką jis ir darė. Tačiau dabar dauguma šachmatų istorikų palaiko nuomone, kad vis tik 1886 m. mačas buvo pirmasis oficialus pasaulio šachmatų čempionato mačas.^[1]

1883 m. Londone vyko dviejų turų šachmatų turnyras, kuriame žaidė 14 vedančiųjų šachmatininkų. Jį įtikinamai laimėjo J. Cukertortas, surinkęs 22 taškus iš 26, aplenkdamas V. Šteinicą (19 iš 26), Blekburną (16½ iš 26) ir Čigoriną (16 iš 26).^[2] Daugeliu atžvilgiu šis turnyras atitiko šiuolaikinį Kandidatų turnyrą – jame dalyvavo dauguma vedančiųjų to laikmečio pasaulio šachmatininkų.^[3]

Po turnyro V. Šteinicas pakvietė J. Cukertortą žaisti mačą ne šiaip sau: J. Cukertortas ne tik laimėjo turnyre partiją prieš jį, bet ir sukėlė šachmatų visuomenėje abejonių dėl V. Šteinico propaguojamo spaudoje pozicinio žaidimo stiliaus. V. Šteinicas taip pat pasiūlė, kad mačo nugalėtojas įgytų „Pasaulio čempiono“ titulą.^[4]

Bet sutikti J. Cukertortas neskubėjo, nes po pergalės 1883 m. turnyre, jis manė, kad pasiekė viršūnę ir nematė reikalo dar kažką įrodinėti mače varžovui. V. Šteinicas priešingai – siekė įrodyti ne tik savo pranašumą prieš J. Cukertortą, bet ir pozicinio žaidimo teorijos naudą, savo „šachmatų kovos metodų“, pranašumą prieš kombinacinį žaidimo stilių, kurio ryškus atstovas ir buvo J. Cukertortas.

Derybos dėl mačo užtruko dvejus metus. Nesutarimai dėl žaidimo vietos buvo išspręsti, kai V. Šteinicas, kuris jis persikėlė gyventi į JAV, įkalbėjo J. Cukertortą vietoj Londono žaisti JAV miestuose: ten organizatoriai siūlė geresnes finansines sąlygas. Cukertortas gavo 750 dolerių kelionei per Atlanto vandenyną ir ketvirtį lažybų bendrovių „dėl čempionato rezultatų“ įplaukų.

J. Cukertortas sutiko su V. Šteinico pasiūlymu kad būtų žaidžiama iki 10 laimėtų partijų, (lygiosios neskaitomos). Taip pat buvo priimta sąlyga, kad esant mačo rezultatui 9 : 9, jis skelbiamas pasibaigęs lygiosiomis ir nugalėtojo nėra.

Laiko kontrolė: 2 val 30 ėjimų ir po 1 val. sekantiems 15 ėjimų ir t. t.

Mače pirmą kartą buvo naudojama 1 m2. dydžio demonstracinė šachmatų lenta – tad žiūrovai galėjo sekti įvykius sėdėdami salėje.^[4]

Mačas vyko permainingai. V. Šteinicas pradėjo mačą pergale 1-ojoje partijoje, bet po to sekė 4 pralaimėjimai iš eilės: 3-ias ir 4-as pralaimėjimai dėl grubių klaidų. J. Cukertortas po Niujorko etapo pirmavo 4 : 1.

Kai žaidimas buvo perkeltas į Sent Luisą, V. Šteinicas susiėmė: laimėjo 6-ą ir 7-ą partijas ir po lygiųjų sekančioje partijoje , 9-oje išlygino mačo rezultatą. Šioje partijoje V. Šteinicas pateikė klasikinį kovos prieš izoliuotą pėstininką žaidimo pavyzdį. J. Cukertortas po šios partijos prarado pasitikėjimą savo jėgomis.

Mačui persikėlus į Naująjį Orleaną jau dominavo V. Šteinicas: jo varžovas likusiuose susitikimuose pasiekė tik vieną pergalę. J. Zukertortas pralaimėdamas 5:7 dar galėjo sušvelninti rezultatą, jei būtų nesužaidęs lygiosiomis 17-oje partijoje, kurioje turėjo teoriškai laimėtiną pabaigą.^[5] Po jos, V. Šteinicas laimėjo dar tris partijas ir, pasiekęs 10 pergalių, įveikė varžovą ir tapo pirmuoju oficialiu pasaulio čempionu.

Po mačo spauda nereiškė dėl V. Šteinico pergalės ypatingo džiugesio, anot jos: „J. Cukertortas buvo „visai ne tas“, kuris buvo Londone prieš 3 metus“. Ką atsakydavo čempionas? Tik tai, kad jis sugebėjo prisitaikyti prie varžovo žaidimo stiliaus, kas sukeldavo emocianaliam J. Cukertortui nepasitikėjimo jausmą ir dėl išsekimo sekusius neapsižiūrėjimus ir „žioptelėjimus“ mačo pabaigoje.

Po daugelio metų E. Laskeris aukštai įvertino šią dvikovą, kuri, jo žodžiais, buvo ginčas tarp pozicinio ir kombinacinio stiliaus mokyklų:

„Cukertortas tikėjo kombinacija, buvo kūrybingas ir išradingas, bet tuo negalėjo pasinaudoti, nes Šteinicas buvo apdovanotas gebėjimu iš anksto numatyti galimą kombinaciją ir, reikalui esant, sutrukdyti jos atlikimą. Jo varžovas visai nesuprato, kaip ardant kombinacijas galima laimėti. Tuo laiku šachmatų pasaulis dar nesuprato ką Šteinico partijos reiškė ateičiai, kaip ir to, ką Vilhelmas rašė apie savo naująją mokyklą“. Jo mokymas buvo suprastas ir priimtas tik XX a.

• 1886 m. pasaulio čempionato mačo partijos
• Šachmatų čempionai