Šventojo Morkaus cerkvė

Šventojo Morkaus cerkvė (serb. Црква Светог Марка у Београду) – Serbijos stačiatikių bažnyčios cerkvė Belgrade, Palilulos savivaldybėje. Įtraukta į saugomų kultūros paminklų registrą (Nr. SK133). Tai antroji pagal dydį po Šv. Savos cerkvės bažnyčia Belgrade ir visoje Serbijoje.

Priklauso Serbijos stačiatikių bažnyčios Belgrado ir Karlovcų arkivyskupystei.

Šv. apaštalui ir evangelistui Morkui pašvęsta cerkvė yra Tašmajdano parke, netoli Serbijos Liaudies Skupščinos (parlamento). Jos ilgis yra 62 m, o plotis 45 m. 10 metrų diametro kupolų aukštis siekia 60 m. Bažnyčios vidaus plotas yra 1150 m², čia gali susirinkti 2000 tikinčiųjų.^[1]

Cerkvėje saugomas sarkofagas su Serbijos imperatoriaus Stefano Dušano relikvijomis, o marmurinėje kriptoje – patriarcho Germano Džoričiaus (1899–1991 m.) palaikai. Čia yra ir paskutiniojo Obrenovičių dinastijos karaliaus Aleksandro Obrenovičiaus ir jo žmonos Dragos Mašin kapas. Šv. Morkaus cerkvėje yra didelė XVII–XIX a. ikonų kolekcija.

Karaliaus Aleksandro bulvaro (Bulevar kralja Aleksandra) Nr.17 adresu esanti cerkvė pastatyta 1931–1940 m. architektų Petaro ir Branko Krstičių. Ji yra senesnės, Belgrado metropolito Petaro Jovanovičiaus (1833-1859 m.) laikais 1835-36 m. pastatytos^[2] medinės cerkvės vietoje. Pagrindinis senosios bažnyčios mecenatas buvo pirklys Lazaras Panča (m. 1831). Šalia nedidelių kapinių pastatytos senosios cerkvės jau nebebuvo 1870 m. Tai buvo keturkampės formos statinys, kurio išorinis plotas buvo 11,5 x 21 m, o vidaus plotas - 7,75 x 17,46 m. Tuo pačiu metu kunigaikštis Milošas Obrenovičius, kuris irgi prisidėjo prie cerkvės statybos, pastatė Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvę Topčidere.

Kaip ir Šv. Savos katedros, taip ir Šv. Morkaus cerkvės statybos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nutrūko, dėl to iki šiol didelė dalis interjero tebėra neužbaigta, freskomis neištapyti jos skliautai. Nors ir nebaigta 1948 m. cerkvė buvo konsekruota Serbijos patriarcho Gavrilo Dožičiaus ir atidaryta tikintiesiems.

Pusapvalės arkos ir kupolai būdingi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Belgrade susiformavusiam Serbijos-Bizantijos arba neobizantiniam architektūros stiliui (kaip ir pvz., Šv. Savos katedrai). Šio stiliaus cerkvės primena viduramžių Serbijos cerkves, o Šv. Morkaus cerkvės inspiracija laikomas Gračanicos vienuolynas (XIV a.). Iki Šv. Savos katedros pastatymo tai buvo didžiausia stačiatikių bažnyčia buvusioje Jugoslavijoje.

Cerkvės planas yra dvigubo kryžiaus formos, ji turi varpinę ir penkis kupolus. Cerkvė turi centrinį šildymą ir elektra valdomus varpus.^[3]