Pinskas

Pinskas bltr. Пінск, rus. Пинск
Tiltas per Piną
Pinskas 52°07′0″ š. pl. 26°06′0″ r. ilg. / 52.11667°š. pl. 26.10000°r. ilg. / 52.11667; 26.10000 (Pinskas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Bresto sritis
Rajonas	Pinsko rajonas
Įkūrimo data	1097 m.
Vykdomojo komiteto pirmininkas	Мулярчик Андрей Владимирович
Gyventojų (2022)	125 060
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Pinskas

Pìnskas ^[1] (bltr. Пінск, rus. Пинск) – miestas ir upių uostas pietvakarių Baltarusijoje, Polesės žemumose, Bresto srityje, prie Pinos ir Pripetės (Dniepro intakų) upių santakos, 40 km atstumu nuo Dniepro-Bugo kanalo. Nuo Minsko nutolęs 280 km, nuo Vilniaus – 350 km. Geležinkelio stotis, upių uostas. Išvystyta laivybos, chemijos, lengvoji, medienos pramonė. Vienas iš Polesės regiono istorinių ir kultūrinių centrų.

Pinskas – vandenvardinis vietovardis, pavadintas pagal pro jį tekančią upę – Piną (Pripetės intakas).

Pirmą kartą paminėtas 1097 m. Nestoro metraštyje. Iki XII a. priklausė Turovo-Pinsko kunigaikštystei, o nuo XII a. II pusės tapo šios dalinės kunigaikštijos centru. 1316-1322 m. Pinskas priklausė Ldk Gediminui, 1340–1348 m. jo sūnui Narimantui, kuriam 1348 m. žuvus Strėvos mūšyje, miesto valdymas perėjo Narimanto sūnums Michailui, Vasilijui ir Jurgiui, po jų – Ldk Žygimantui Kęstutaičiui. Pastarasis 1396 m. Pinske įsteigė pranciškonų bažnyčią, kaip teigiama, atsidėkodamas jį pakrikštijusiam pranciškonų vienuoliui. Po 1440 m. Pinskas galutinai tapo Lietuvos valdovų nuosavybe, didysis kunigaikštis miestą valdyti skyrė vietininkui Jurijui Simeonui Narimantaičiui. 1521 m. Ldk Žygimantas Senasis Pinsko žemę padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai iki kurios mirties 1557 m. šiame krašte buvo įvykdyta pažangi žemėvaldos reforma. 1540 m. Pinskas pirmą kartą atsirado Europos geografiniame žemėlapyje. 1566–1793 m. Bresto vaivadijos Pinsko pavieto centras, antras pagal svarbą po Bresto šios vaivadijos miestas. Pinskui Steponas Batoras 1581 m. suteikė miesto savivaldos teisės ir miesto herbą. Didelę reikšmę miesto ekonominiam ir socialiniam gyvenimui turėjo XVIII amžiaus II pusėje prasidėjusios Oginskio ir Karališkojo kanalų statybos. Iki 1793 m. Pinskas buvo LDK miestas.

Per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Pinskas iki 1920 m. pateko į Rusijos imperijos sudėtį, XIX a. jis buvo Minsko gubernijos Pinsko apskrities centras.^[2] 1860 m. Porečės kaime šalia Pinsko pradėjo veikti Aleksandro Skirmanto įsteigtas cukraus fabrikas. 1904 m. pavasarį mieste įdiegtas telefono ryšys. 1911 m. Pinske pradedami rodyti pirmieji kino seansai.

Nuo 1921 iki 1939 m. Pinskas priklausė Lenkijai. 1939 m. rugsėjį okupuotas Sovietų Sąjungos. Nuo 1941 m. liepos 4 d. iki 1944 m. liepos 14 d. Pinską kontroliavo nacistinė Vokietija. Beveik visa Pinsko žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1942 m. spalio mėnesį, kai buvo prievarta išvaryta iš geto. 1944–1990 m. Pinskas priklausė į Tarybų Sąjungos sudėtį įėjusiai Baltarusijos TSR. Sovietmečiu Pinska išvystyta lengvoji, maisto, medienos, laivų remonto pramonė.^[3]

Valdant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei XVII–XVIII a. Pinskas buvo svarbus vienuolių gyvenimo centras: čia veikė vienas stačiatikių (vyrų), du unitų (bazilijonų ir bazilijonių) ir septyni Romos Katalikų bažnyčios (pranciškonų, bernardinų, dominikonų, jėzuitų, basųjų karmelitų, bartolomitų, marijavičių) vienuolynai. Jų palikimas ir šiandien sudaro didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialiojo paveldo Pinske^[4].

Švč. Mergelės Marijos Ėmimimo į dangų bažnyčia (Pinsko katedra) ir buvęs pranciškonų vienuolynas. Romos Katalikų bažnyčią 1396 m. įsteigė Žygimantas Kęstutaitis, pašventino Vilniaus vyskupas Andrius Vasila. 1510 m. medinę šventovę pakeitė mūrinė bažnyčia. Pranciškonų vienuolynas 1852 m. carinės valdžios buvo uždarytas, o bažnyčiai 1925 m., kuri veikė ir vėlesniais tarybiniais metais, suteiktas Pinsko katalikų vyskupijos katedros statusas. 2001 m. buvusiose pranciškonų vienuolyno patalpose atsidarė Romos Katalikų bažnyčios kunigų seminarija. Dabartines – baroko architektūros formas bažnyčia įgavo po 1712-1730 m. rekonstrukcijos. Bažnyčioje veikia patys seniausi šiuo metu Baltarusijoje esantys vargonai, 1837 m. pagaminti Vilniaus meistro Adalberto Grodnickio. Bažnyčią nuo 1894 m. puošia dalininko Alfredo Izidoriaus Riomerio paveikslas „Pinsko madona“^[5].

Šv. Stanislovo bažnyčia ir jėzuitų kolegija. Jėzuitams priklausiusi bažnyčia buvo pastatyta 1636-1647 m., perstatyta XVIII a. II pusėje. XVIII a. pradžioje šventovėje buvo saugomi Andrejaus Bobolos palaikai. Po 1773 m., – jėzuitų ordino uždarymo, nuo 1784 m. bažnyčia veikė kaip Pinsko unitų vyskupo katedra. Jekaterinai II 1793 m. panaikinus Pinsko unitų vyskupiją bažnyčia ir vienuolynas 1799 m. perduoti stačiatikiams. Bažnyčia nuo 1863 m. veikė kaip soboras. 1919-1939 m. bažnyčia grąžinta jėzuitams. 1953 m. sovietinės valdžios nurodymu bažnyčia buvo nugriauta. Jėzuitų mokykla Pinske atsidarė 1632 m. LDK didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos fundacijos dėka. 1638 m. mokykla peraugo į kolegiją, veikusią iki 1773 m. jėzuitų ordino panaikinimo. Nuo 1693 m. prie kolegijos veikė vaistinė, nuo XVIII a. pradžios – spaustuvė. XVII a. pabaigoje kolegijoje mokėsi apie 700 studentų^[6]. Išliko 1651-1675 m. statytas barokinis jėzuitų kolegijos pastatas, kuriame dabar įsikūręs Baltarusijos Polesės muziejus.

Šv. Barboros cerkvė ir stačiatikių moterų vienuolynas – buvusi Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. 1705 m. Karoline, tuometiniame Pinsko priemiestyje, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Servacijus Višnioveckis ir jo žmona Kotryna Dolska fundavo bernardinų vienuolyną, o 1717 m. ir medinę bažnyčią. 1770-1786 m. jos vietoje iškilo mūrinė vienanavė baroko stiliaus bažnyčia. Po 1831 m. sukilimo caro vadžia bažnyčią bei vienuolyną uždarė ir perdavė stačiatikiams.

Šv. Dominyko bažnyčia ir domininkonų vienuolynas. 1667 m. Polocko vaivados Jono Karolio Kopeco žmona Lukrecija Marija Strocija. 1697 m. prie vienuolyno iškilo mūrinė barokinė bažnyčia. XVIII amžiuje vienuolyne veikė muzikos kapela.1787-1810 m. bažnyčia buvo rekonstruota^[7]. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo carinė valdžia 1840 m. domininkonų vienuolyną uždarė. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo carinė valdžia 1865 m. uždarė ir bažnyčią. Pertvarkyta į cerkvę ji buvo atiduota stačiatikių tikintiesiems. 1921-1939 m. lenkų valdymo laikais šventovė vėl grąžinta katalikams. 1949 m. sovietų valdžia sugriovė vienuolyną ir bažnyčią. 1951 m. buvusios šventovės vietoje iškilo kino teatras.

Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčia. Pinsko seniūnas Jonas Karolis Dolskis Karoline 1695 m. įkurdino kunigų bartolomitų bendruomenę ir jiems pastatė medinę bažnyčią. 1770-1782 m. jos vietoje iškilo vienanavė baroko stiliaus mūrinė bažnyčia. 1835 m. bažnyčia bei vienuolynas iš bartolomitų bendruomenės caro valdžios buvo atimti ir atiduoti stačiatikiams. 1920 m. pastatai grąžinti Romos Katalikų bažnyčios tikintiesiems, 1925 m. bažnyčia tapo parapijos. 1960 m. sovietų valdžios bažnyčia buvo uždaryta, vėliau paversta koncertų save. Vienuolyno pastatai iki mūsų dienų neišliko.

Butrimavičių rūmai. Vėlyvojo baroko ir klasicizmo bruožų turintys vieno aukšto, tačiau ganėtinai aukšto cokolio, pasagos formos rūmai buvo pastatyti 1784-1790 m. pagal Vilniaus architekto Karolio Šildhauzo projektą kaip Pinsko pavieto teisėjo Motiejaus Butrimavičiaus šeimos rezidencija. Kertinį akmenį rūmams 1784 m. padėjo ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. XIX a. rūmuose yra gyvenęs ir kūręs Motiejaus Butrimavičiaus anūkas Napoleonas Orda. Paskutinė rūmų savininkė Konstancija Skirmunt visus šiuose rūmuose buvusius Napoleono Ordos tapytus paveikslus padovanojo Krokuvos muziejui, taip juos išgelbėdama nuo 1901 m. rūmus nusiaubusio gaisro. Po Antrojo Pasaulinio karo rūmai buvo paversti pionierių namais ir vaikų kino teatro sale. Po 2009 m. atliktos restauracijos pastate įkurti Pinsko santuokų rūmai^[8].

Didžioji sinagoga. Pastatyta apie 1506 m., nugriauta sovietinės valdžios valdymo metais apie 1960 metus.

• Andriejus Bobola (1591–1657) – šventasis, kunigas, kankinys. Pinske vykdė ganytojišką ir pastoralinę veiklą.
• Jonas Karolis Dolskis (1637-1695) – Pinsko seniūnas. Įkūrė Pinsko priemiestį Karoliną, kuriame pasistatė pilį, fundavo bažnyčias ir vienuolijas.
• Motiejus Butrimavičius (1745–1814) – Oginskio ir Karališkojo kanalų statytojas, Pinsko pavieto teisėjas, Ketverių metų seimo atstovas, Napoleono Ordos senelis.
• Adomas Naruševičius (1733–1796) – poetas, istorikas, vyskupas. Gimė Pinske. Pinsko jėzuitų kolegijos auklėtinis.
• Jozefas Kopecas (1758–1827) – LDK karininkas, 1794 m. sukilimo dalyvis, Sibiro tremtinys, etnografas, Kamčatkos tyrinėtojas.
• Aleksandras Skirmantas (1798–1870) – Pinsko pramonės įkūrėjas^[9].
• Elena Skirmantaitė-Skirmantienė (1827–1874) – pirmoji lietuvių skulptorė. Gimė ir gyveno Pinske^[10][11].
• Konstancija Skirmuntaitė (1850–1934) – Lenkijos-Lietuvos istorikė ir aktyvistė.^[12]
• Simonas Rozenbaumas (1859–1935) – Lietuvos Respublikos politikas, vyriausybės narys ir konsulas Palestinoje.
• Seras Izaokas Šoenbergas (1880-1963) – inžinierius, elektrotechnikas, nusipelnęs televizijos atsiradimo ir išvystymo srityje. Gimė Pinske;
• Golda Meir (1898–1978) – Izraelio premjerė. Pinske praleido vaikystę;
• Simon Kuznets (1901-1985) – ekonomistas, 1971 m. Nobelio premijos (ekonomijos srityje) laureatas. Gimė Pinske;
• Chaim Weizmann (1874–1953) – Pirmasis Izraelio prezidentas, mokėsi Pinsko gimnazijoje.

• Pinsko „Volna“ (futbolo klubas);
• „Volna“ stadionas, kurio talpa 3,1 tūkst. žiūrovų.
• Motobolo klubai „Junost“ ir „Avtomobilist“^[13]