Žirnienė

Žirnienė (rus. Гороховый суп) – sriuba, kurios pagrindinis ingredientas yra džiovinti žirniai. Tai tradicinis patiekalas daugelyje šalių. Ši sriuba būna pilkai žalia ar geltona, spalva priklauso nuo žirnių veislės.

Žirnienė žinoma nuo gilios senovės. Ją mini Aristofano komedijoje „Paukščiai“. Graikai ir romėnai žirnius augino dar apie 500–400 m. pr. m. e. Atėnų (Senovės Graikija) gatvėse tuomet buvo pardavinėjama ir žirnienė.^[1]

D. Britanijoje žirnienė žinoma bent jau nuo romėnų laikų. Iki bulvių paplitimo ji buvo pagrindinis apatinių visuomenės sluoksnių patiekalas, bet tebėra populiarus iki šiol. Verdama tiek iš geltonų, tiek iš žalių džiovintų žirnių. Žirnienė iš geltonų žirnių burlaivių laikais buvo labai populiari kariniame laivyne, nes džiovinti žirniai lengvai išlaikomi, o kartu su angliška riebia sūdyta mėsa iš jų virdavo sočią žirnienę. Žirnienė buvo verdama ir civiliame gyvenime, tik vietoje sūdytos mėsos naudodavo kumpį ar bekoną. Žaliuosius žirnius paprastai naudodavo klasikiniam garnyrui prie angl. Fish and chips. Tas garnyras būna tiršta košei artima sriuba mushy peas, kurią šiais laikais neretai padažo ryškiai žaliais maisto dažikliais.

Iš geltonų žirnių verdama tiršta sriuba angl. London particular 'Londono ypatingoji', taip pavadinta pagal anksčiau Londonui būdingą geltoną smogą, kuris ir vadintas angl. Pea soup fog 'žirnienės rūkas'.

XIX a. anglų literatūroje žirnienė minima kaip paprastas maistas, o jos valgymas buvo laikomas skurdo požymiu.

Vokietijoje žirnienė (vok. Erbsensuppe) yra įprastas patiekalas. Jis paprastai verdama su mėsa – bekonu, dešra ar kaseleriu (vok. Kassler, Kasseler 'sūdyta ir rūkyta kiauliena'). Skirtinguose regionuose naudoja skirtingą mėsą. Žirnienė dažnai patiekiama su vok. Wurst 'dešra' ir juoda duona. Kartais sriuba gaminama iš skardinėse pardavinėjamos gatavos žirnių sriubos.

Vienas pirmųjų greitai paruošiamų produktų buvo žirnienės pusfabrikatis, kurį daugiausia sudaro žirnių miltai ir jautienos taukai (vok. Erbswurst 'žirnių dešra'). Jį 1867 m. išrado Johanas Griunebergas (Johann Heinrich Grüneberg), kuris receptą perdavė Prūsijos valstybei. Prasidėjus Prancūzijos-Prūsijos karui Prūsijos karo ministerija, anksčiau išbandžiusi galimybę kareivius maitinti vien žirniene ir duona, pastatė didelę gamyklą, kuri karo metu katiuomenei pagamino beveik 5 tūkst. tonų Erbswurst. 1889 m. „Knorr“ kompanija nupirko licenciją ir iki šiol gamina Erbswurst , nors dabar Knorr yra kompanijos „Unilever“ prekės ženklas.

Olandiška žirnienė erwtensoep dar vadinama ol. snert. Tai tiršta sriuba iš žalių skaldytų žirnių, kiaulienos, gumbinio ar lapinio saliero (Apium graveolens var. dulce), svogūnų, porų, morkų ir dažnai bulvių. Kelias minutes prieš patiekiant pridedama kelios riekelės ol. rookworst ('olandiška rūkyta dešra'). Ši sriuba, tradiciškai valgoma žiemą, yra tipiškas olandiškas patiekalas.

Olandiška žirnienė paprastai patiekiama su rugine duona ir bekonu, sūriu ar sviestu. Bekonas paprastai būna ol. katenspek – virtas, o po to rūkytas bekonas. Kiauliena ar dešra iš žirnienės gali būti valgoma atskirai, užsidėjus ant ruginės duonos, su garstyčiomis.

Prieš žirnienę ar po jos paprastai patiekiami blynai. Taip patiekiama žirnienė vadinama ol. snert met struif ('žirnienė su blynais').

Vadinamieji ol. koek en zopie yra maži viešo maitinimo (maistas ir gėrimai) taškai, kurie Nyderlanduose žiemomis ima veikti prie užšalusių kanalų, tvenkinių ar ežerų ir kurie maitina čiuožėjus, paprastai patiekia snert kaip sotų patiekalą.

Buvusioje Nyderlandų kolonijoje Suriname olandiška žirnienė pardavinėjama kaip gatvės maistas.