Prancūzijos–Prūsijos karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Prancūzijos-Prūsijos karas
Data 1870 m. liepos 19 d. – 1871 m. sausio 28 d. Vieta Prancūzija ir Prūsija Rezultatas Prūsų pergalė Antrosios Prancūzijos imperijos žlugimas Trečiosios Prancūzijos respublikos įkūrimas Vokietijos suvienijimas ir Vokietijos imperijos įkūrimas Elzaso-Lotaringijos žemė prijungta prie Vokietijos
Konflikto šalys
Šiaurės Vokietijos sąjunga Badeno didžioji hercogystė Bavarijos karalystė Viurtembergo karalystė Heseno didžioji hercogystė	Antroji Prancūzijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Vilhelmas I Otas fon Bismarkas Frydrichas III	Napoleonas III
Pajėgos
1,494,412	2,000,740
Nuostoliai
144,642 44,700 mirę 89,732 sužeisti 10,129 dingę arba paimti į nelaisvę	1,005,427 138,871 mirę 143,000 sužeisti 723,556 paimti į nelaisvę, kapituliavę arba internuoti

Prancūzijos–Prūsijos karas, arba Vokiečių–prancūzų karas (vok. Deutsch-Französischer Krieg, pranc. Guerre franco-allemande de 1870) buvo 1870–1871 m. vykęs karinis konfliktas tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos, kuriai vadovavo Prūsijos karalystė iš vienos pusės bei Antrosios Prancūzijos imperijos bei vėliau Trečiosios Prancūzijos Respublikos – iš kitos pusės. Nuo 1870 m. liepos 19 d. iki 1871 m. sausio 28 d. vykusį karą sukėlė Prūsijos ambicijos tęsti Vokietijos vienijimą ir Prancūzijos baimė, kad pasikeis Europos galios balansas, jei Prūsijos siekiai išsipildytų. Kai kurie istorikai teigia, kad Prūsijos kancleris Oto fon Bismarkas tikslingai išprovokavo prancūzus paskelbti karą Prūsijai, kad galėtų į sąjungą su Prūsijos dominuojama Šiaurės Vokietijos Konfederacija įtraukti nepriklausomas pietų Vokietijos valstybes – Badeną, Viurtembergą, Bavariją ir Heseną-Darmštatą. Kiti istorikai teigia, kad Bismarkas nieko neplanavo ir tik pasinaudojo susidariusiomis aplinkybėmis. Niekas neneigia, kad Bismarkas suprato, kad susidariusią situaciją galima išnaudoti naujos Vokietijos sąjungos sudarymui.

1870 m. liepos 16 d. Prancūzijos parlamentas balsavo už karo Prūsijai paskelbimą ir po trijų dienų prasidėjo susidūrimai, kai prancūzų pajėgos įsiveržė į vokiečių teritoriją. Vokiečių valstybių koalicija savo kariuomenę mobilizavo daug greičiau nei prancūzai ir greitai įsiveržė į šiaurės rytų Prancūziją. Vokiečių pajėgos buvo gausesnės, geriau apmokytos ir gerai vadovaujamos, efektyviau naudojosi naujomis technologijomis, ypač geležinkeliais ir artilerija.

Po keleto greitų Prūsijos ir vokiečių pergalių rytų Prancūzijoje, kurių kulminacija buvo Meco apgultis ir Sedano mūšis, į nelaisvę pateko imperatorius Napoleonas III, o Antrosios Prancūzijos imperijos kariuomenė faktiškai kapituliavo.

Po Krymo karo Prancūzija stengėsi dominuoti Europos tarptautiniuose santykiuose, prisiimdama moderatoriaus vaidmenį. Per dalyvavimą Sardinijos-Austrijos kare Prancūzų imperatoriui Napoleonui III pavyko gauti Savoją bei Nicą. Panašių kompensacijų jis tikėjosi iš Otto von Bismarcko politikos Vokietijoje. Tačiau Bismarckas, iki karo su Austrija iš esmės pritaręs tokioms, iki galo neapibrėžtoms, pretenzijoms, po karo jų ėmė nepaisyti. 1866 m. teritorinės Napoleono III pretenzijos paskatino pietų Vokietijos valstybes sudaryti su Šiaurės Vokietijos sąjunga karines gynybines sutartis. Apgautas Napoleonas III 1867 m. dar tikėjosi nupirksiąs Liuksemburgą iš Nyderlandų karaliaus Vilemo III, kuris valdė didžiąją hercogystę asmeninės unijos pagrindu. Vilemas III pradėjo derybas, tačiau Bismarckas, iš pradžių neprieštaravęs tokiems ketinimams, iš dalies pasidavė vokiečių viešajai nuomonei ir 1867 m. atvirai išstojo prieš Napoleono III planus, kartu su Šiaurės Vokietijos sąjunga pagrasinęs karu. Kadangi Liuksemburgo tvirtovė, pastatyta XVII a. maršalo Vaubano, buvo laikoma neįveikiamu „šiaurės Gibraltaru“, nei viena didžiosios hercogyst��s kaimynė negalėjo toleruoti, jei tvirtovė būtų priklausiusi kokiai nors kitai valstybei. Britanijos iniciatyva 1867 m. šiai problemai išspręsti buvo sušaukta Antroji Londono konferencija, kurioje didžiosios valstybės 1867 m. birželio 21 d. sutartimi garantavo didžiosios hercogystės suverenumą ir neutralumą. Prūsijos armijos įgula turėjo pasitraukti, o pačios tvirtovės įrengimai turėjo būti demontuoti, nors Liuksemburgas liko Vokietijos muitų sąjungoje.

Prūsija ilgai rengėsi karui su Prancūzija, ištyrė būsimųjų mūšių vietoves, kelius, tiltus, parengė planus. Vokiečių artilerija buvo gausesnė ir geresnė už prancūzų. Tuo tarpu prancūzai tikėjo legenda apie savo nenugalimumą. Kai Liuksemburgo krizės metu Prūsijos generalinis štabas jau rengėsi kariauti su Prancūzija, Bismarckas pasisakė prieš tai. Tačiau sekantis konfliktas, kurį išprovokavo pati Prancūzija, buvo šansas, kurio Bismarckas negalėjo neišnaudoti. Konfliktas buvo susijęs su karalienės Izabelės nuvertimu nuo Ispanijos sosto 1868 m. rugsėjį. Ispanijos kariniai sluoksniai stengėsi pasodinti į atsilaisvinusį sostą Leopoldą iš katalikiškos Hohenzollernų šakos Sigmaringenų. Bismarckas nuo pat pradžių aktyviai parėmė šią idėją, nes žinojo, kad Prancūzija vienaip ar kitaip bus priversta reaguoti į tai, kad ją iš dviejų pusių sups Hohenzollernų valdomos valstybės. Kai Leopoldo kandidatūra buvo paskelbta viešai, Prancūzijoje tai sukėlė Karolio V imperijos įvaizdžio atgaivinimą ir milžinišką protestų bangą. Tokioje situacijoje Emilio Olivier vyriausybė pati pateikė reikalavimus, kurie įgavo Prūsijai nepriimtinas formas. Iš pradžių Prancūzija pareikalavo, kad Vilhelmas I, kaip Hohenzollernų dinastijos galva, denonsuotų savo sūnėno pretenzijas į Ispanijos sostą. Vilhelmas I, nenorėdamas gilinti krizės, netikėtai prancūzams sutiko. Tačiau Napoleonas III pabandė pasinaudoti tuo sustiprindamas Prancūzijos prestižą: Prancūzijos ambasadorius Prūsijoje Vincentas Benedetti 1870 m. liepos 13 d. Emso kurorte susirado Vilhelmą I ir pareikalavo, kad jis kartą ir visiems laikams deklaruotų, kad Hohenzollernų dinastija dabar ir ateityje neturės jokių pretenzijų į Ispanijos sostą. Vilhelmas I, išklausęs reikalavimų, išėjo nedavęs atsakymo, nusiųsdamas informaciją apie incidentą Bismarckui vadinamojoje „Emso depešoje“. Bismarckas perdavė spaudai sutrumpintą depešos versiją. Patekusi į spaudą, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje ši informacija sukėlė nacionalinio susijaudinimo bangas. Napoleonas III 1870 m. liepos 19 d. paskelbė karą. Šis karas turėjo konsoliduoti prancūzus, padidinti Napoleono III autoritetą respublikonų kritikos akivaizdoje, o Prancūzija turėjo atgauti tarptautinį prestižą. Tačiau Bismarckas šiam konfliktui ruošėsi – jis pasiekė Britanijos, Rusijos, Austrijos (spaudžiant Rusijai ir Vengrijai) bei Italijos (suinteresuotos dėl Romos klausimo) neutraliteto. Tuo tarpu Napoleonas III ieškojo buvusių Prūsijos priešininkių paramos, tačiau Danija ir Austrija atsisakė, o Bavarija, Badenas ir Viurtembergas stojo Prūsijos pusėn.

Napoleonas III pasiuntė kariuomenę į Pareinę; rugpjūčio 2 d. ji okupavo Sarbriukeną. Tačiau po kelių dienų Helmuthui von Moltkei vėl pademonstravus nepriekaištingą taktiką, vokiečių pajėgos trijuose mūšiuose nugalėjo prancūzus. Įsiveržusi į Prancūziją, vokiečių kariuomenė apsupo prancūzų pajėgas Sedane, viena jų dalis buvo sumušta 1870 m. rugsėjo 1 d., o kita užblokuota tvirtovėje. Vokiečių pajėgos paėmė Napoleoną III į nelaisvę ir 1870 m. rugsėjo 2 d. jis kartu su 80 tūkst. kareivių kapituliavo.

Toks įvykių posūkis lėmė, kad Prancūzijos masių akyse imperatorius ir monarchija galutinai prarado prestižą, todėl imperatoriaus paėmimas į nelaisvę paskatino prancūzų nuosaikiuosius respublikonus rugsėjo 4 d. paskelbti respubliką. Politinės krizės metu Prancūzija, praėjus dviem savaitėms po Sedano kapituliacijos, pasiūlė paliaubas be teritorinių pokyčių, bet pripažįstant vieningą Vokietiją, tačiau su tuo Bismarckas nesutiko, kadangi kare patirta konsolidacija Vokietijoje skatino įvairias politines grupuotes, pirmiausia kariškius, imti reikalauti Elzaso ir dalies Lotaringijos, kaip „saugumo nuo amžino priešo garantijos“. Prancūzijoje sudarius Nacionalinės gynybos vyriausybę, ji naujai suformavo didelę Nacionalinę gvardiją, todėl karo veiksmai tęsėsi. Žygiuodama į Prancūzijos gilumą, rugsėjo 19 d. vokiečių kariuomenė apgulė Paryžių. Nepaisant Prancūzijos pastangų, 1871 m. sausio 28 d. Paryžius kapituliavo. Teigiama, jog užimti Prancūzijos sostinę Otą fon Bismarką įkalbėjo grafienė Virginia Oldoini di Castiglione.

Pagal preliminarią Versalio taiką, sudarytą 1871 m. vasario 26 d. ir patvirtintą 1871 m. gegužės 10 d. Frankfurto taikos sutartimi, Prancūzija turėjo:

• pripažinti Vokietijos suvienijimo faktą;
• perleisti Vokietijai Elzasą ir 1/3 Lotaringijos;
• sumokėti Vokietijai 5 mln. aukso frankų reparacijas (kol nebuvo sumokėtos reparacijos, vokiečių kariuomenė liko Šiaurės Prancūzijoje (iki 1873 m. rugsėjo)).