Vietovardžių žodynas

Vietovardžių žodynas

Autorius	Aldonas Pupkis (vyr. redaktorius), Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė
Šalis	Lietuva
Žanras	geografinis žinynas
Sritis	geografija
Šalis	Lietuva
Kalba	lietuvių
Leidykla	Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Lietuvių kalbos institutas
Išleista	2002 m.
Puslapių	462

Vietovardžių žodynas – leidinys, kuriame surašyta ir sukirčiuota ~12000 Lietuvos vietovardžių, apimant ir dalį etninių žemių. 2002 m. popierine forma leidinį išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Žodyno vyr. redaktorius – Aldonas Pupkis, sudarytojai – Aldonas Pupkis ir Marija Razmukaitė.^[1] Trečioji autorė – Rita Miliūnaitė. 2007 m. internetine forma žodyną išleido Lietuvių kalbos institutas. Jo autorė – Rita Miliūnaitė ir programuotojas Evaldas Ožeraitis, redakcinė kolegija – Laimutis Bilkis, Rita Miliūnaitė, Aldonas Pupkis (vyr. redaktorius).

Žodynas išaugo iš 1985 m. „Kalbos praktikos patarimų“ 2-ajame leidime Aleksandro Vanago parengto priedo, kuriame buvo ~7000 Lietuvos ir etninių žemių vietovardžių. Vietovardžių žodyne pateikti:

• gyvenamųjų vietų – miestų, miestelių, kaimų vardai (Lietuvos Respublikos, lietuvių etninių žemių, lietuvių tremties vietų, istorinių baltų žemių ir Lietuvos etnografinių sričių, taip pat oficialieji (rusiškieji) Karaliaučiaus krašto vietų vardai, reikalingi tarpvalstybiniam bendravimui (su nuorodomis į lietuviškus vardus);
• Lietuvos ir lietuvių etninių žemių vandenvardžių, miškų, pelkių ir durpynų, aukštumų ir žemumų, pakilumų ir dubumų, kalnų ir piliakalnių, kapinynų ir pilkapynų, kyšulių (pusiasalių), salų ir kiti vardai.
• kaip priedas pateikti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtinti valstybių pavadinimai, valdų ir kraštų pavadinimai ir valstybių sostinių vardai (tik popieriniame leidime).

Atrenkant žodyno duomenis vadovautasi lingvistinio ir dalykinio sistemiškumo bei visuomeninio, kultūrinio ir pažintinio reikšmingumo principais. Dalis vietovardžių atitinka nustatytą objektyvų kriterijų (pvz., miškų ir pelkių – nuo 100 ha, upių – nuo 10 km, ežerų – nuo 10 ha, piliakalnių – nuo 1 ha, kapinynų ir pilkapynų – nuo 2 ha). Į žodyną įtraukta šiek tiek dirbtinių vandenvardžių (tvenkinių vardų), taip pat dalis orografinių vardų, kurių nėra užrašyta iš vietos žmonių kalbos. Pateikta ir šnekamojoje kalboje vartojamų neoficialių miestų dalių vardų.

Nustatant vietovardžių normas remtasi jau nusistovėjusiais šios srities norminimo principais, sukurtais Kazimiero Būgos, Juozo Balčikonio, Antano Salio, Bronio Savukyno, Aleksandro Vanago, Vytauto Vitkausko darbuose. Stengtasi paisyti norminamųjų veikalų „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno“ (1963) ir „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno“ (1976) duomenų, „Kalbos kultūros“, „Gimtosios kalbos“ (ir „Mūsų kalbos“) rekomendacijų, taip pat Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintų vietovardžių sąrašų teikinių.^[2]

Rengiant popierinį leidimą, buvo pasinaudota ir vietovardžių sąrašais, gautais iš savivaldybių, taip pat žodyno rengėjų sukauptomis kalbos vartotojų pastabomis. Teikiant oficialiąsias ir šalutines lytis, pirmiausia remtasi autentiškumo principu; daugelio vietovardžių vartosena tikrinta pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartoteką, kiek įmanoma – ir tarmėse. Turint duomenų pirmenybė teikta liaudiniams, o ne dirbtiniams vardams, ypač norminant piliakalnių, pilkapynų ir kitus vardus. Prireikus keisti ar tikslinti normas, norminimo tradicija buvo derinama su realiosios vartosenos duomenimis – ypač tų vietovardžių, kurie jau turi tradiciškai sunormintas lytis (daugiausia – oikonimai ir hidronimai).^[3]

Rengiant internetinį leidimą, buvo ištaisytos korektūros klaidos ir netikslumai, patikslinta kai kurių vietovardžių lokalizacija, atsižvelgta į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. N-8 (109), į kai kurias skaitytojų pastabas, gautas išėjus knygai, peržiūrėtos ir papildytos trūkstamos variantų sąsajos. Svarbiausias skirtumas nuo knyginio varianto yra vietovardžių paieškos galimybės, kurias teikia elektroninė duomenų bazė.^[4]

• Kalbos praktikos patarimai. II pataisytas ir papildytas leidimas. [sud. Aldonas Pupkis]. Vilnius, 1985.
• B. Kviklys. Mūsų Lietuva, t. I–IV. Vilnius, 1989–1991.
• Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. Vilnius, 2002.
• Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių (iš gyvosios kalbos) kartoteka.
• Lietuvos durpynų kadastras. Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministerija. Kraštotvarkos departamentas, d. I–III. Vilnius, 1995.
• Lietuvos miškų vardynas, d. I. – Lietuvos miškininkų sąjunga. Kaunas, 1994.
• Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų vertybių registras. – Valstybės žinios, 1995 06 23, Nr. 52; 1996 02 17, Nr. 15; 1996 11 15, Nr. 110; 1996 10 23, Nr. 102; 1997 02 05, Nr. 11; 1997 10 10, Nr. 112.
• III Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. Vilnius, I d., 1974, II d., 1976.
• Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius, 1963.
• Lietuvos vandens telkinių katalogas. Lietuvos TSR valstybinis agropramoninis komitetas. Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas. Vilnius, 1988.
• Lietuvos vietovardžių sąrašas. – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. Vilnius, 1998, p. 80–122.
• Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. I–III. Vilnius, 1966–1971.
• Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. I, Vilnius, 2000.
• V. Pėteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius, 1992.
• A. Salys. Raštai, t. II. Tikriniai vardai. Roma, 1983.
• Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. I–IV. Vilnius, 1985–1986.
• Tradicinių lietuviškų Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas. – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, 1977–1998. Vilnius, 1998, p. 178–203.
• Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2006-11-09 nutarimas Nr. N-8 (109). Valstybės žinios, 2006, 123-4669.
• A. Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981.
• Vietovardžių kirčiavimo žodynas [sud. Marija Razmukaitė, Vytautas Vitkauskas]. Vilnius, 1994.

• A. Pupkis, M. Razmukaitė, R. Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1
• Vietovardžių žodynas (internetinis leidimas) [sud. Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2