Trys valstybės (Kinija)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Trijų valstybių (tradiciniai rašmenys: 三國, supaprastinti: 三国, pinyin: Sānguó) periodu Kinijos istorijoje vadinamas susiskaldymo periodas po Rytų Han žlugimo, III amžiuje.
Periodo pradžia – Vei valstybės įkūrimas 220 m., pabaiga – kai Dzin dinastija nukariauja U valstybę 280 m. Tačiau neretai laikotarpio pradžia laikomas Geltonųjų raiščių sukilimas (184 m.). Šis „neoficialusis“ laikotarpio periodas iki 220 m. buvo kovų tarp karo vadų laikas. Nuo 220 m. iki 263 m. gyvavo trys valstybės: Vei (Wei 魏), dažniau vadinama Cao Vei (Cao Wei 曹魏), Han (漢), arba Šu Han, arba tiesiog Šu (Shu 蜀), ir U (Wu), arba Rytų U (東吳). Galiausiai, po 263 m., prasideda nukariavimai: Vei nukariauja Šu valstybę (263 m.), Vei valstybę – Dzin dinastija (265 m.), kuri 280 m. įveikia ir U.
Visas tris valstybes valdė imperatoriai, kurie teigė esą teisėti Han dinastijos valdžios paveldėtojai.
Trijų valstybių laikotarpis Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Vietname romantizuojamas ir idealizuojamas. Jo įvykiai atkuriami operose, pasakose, romanuose, filmuose, televizijos serialuose, kompiuteriniuose žaidimuose.
Rytų Han nuosmukis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]184 m. kilus „Geltonųjų raiščių“ sukilimui, jį ėmė malšinti imperijos kariuomenė. 189 m. mirė imperatorius Lingdi. Šalį nelabai sėkmingai kontroliavo vyriausiasis generolas He Dzin (He Jin), vėl prasidėjo rūmų eunuchų intrigos ir kovos dėl valdžios. Kai He Dzin buvo nužudytas, karo vadai išžudė eunuchus. Generolas Dong Džuo (Dong Zhuo) su savo būriais įžengė į sostinę Luojaną ir į sostą pasodino paskutinįjį Han imperatorių Siandi (Xiandi) (vietoj jo vyresniojo brolio). Kitais metais Dong Džuo armija nusiaubė Luojaną. Liepsnose pražuvo milžiniški Han imperijos archyvai – žala buvo dar didesnė nei per garsųjį „knygų deginimą“ Čin dinastijoje. Tai buvo atviro karo tarp karo vadų pradžia. 190 m. rytinėse provincijose Juan Šao (Yuan Shao) sudarė koaliciją prieš Dong Džuo, ir imperatorius, o vėliau ir pats Dong Džuo buvo priversti 191 m. persikelti į Čang-anį. 192 m. Dong Džuo nužudytas.
Karo vadų kovos ir Cao Cao iškilimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]195 m. imperatorius Siandi paliko Čang-anį ir leidosi į pavojingą metų trukmės kelionę į rytus, ieškodamas paramos. Kai 196 m. jį ėmėsi saugoti Cao Cao, dauguma smulkesnių kovojančių pusių jau buvo arba sunaikintos, arba įjungtos į stambesnes. Han imperiją buvo pasidalinę karo vadai: Juan Šao priklausė žemės šiaurėje aplink Je (Ye) miestą, Gongsun Dzan (Gongsun Zan) saugojo šiaurines sienas. Cao Cao, buvęs į pietus nuo Juan Šao, kovojo su Juan Šu (Yuan Shu) ir Liu Biao, kurie kontroliavo atitinkamai upės Huai baseiną ir Jangdzės vidurupį. Dar toliau į pietus karo vadas Sun Ce valdė Jangdzės žemupį. Liu Džang (Liu Zhang) priklausė Idžou (Yizhou) provincija vakaruose, smulkesni vadai kontroliavo šiaurės vakarų teritorijas.
Dar 189 m. Cao Cao subūrė armiją, į kurią priviliojo apie 300 000 „geltonųjų raiščių“. 196 m., įtvirtinęs imperatoriaus dvarą Siučange (Xuchang), jis įkūrė karines-agrikultūrines kolonijas (tuntian), kad galėtų išlaikyti savo kariuomenę. 197 m. jam pavyksta nugalėti Juan Šu, 198 m. – Liu Bu (Lü Bu), 199 m. – Liu Bei (pastarieji du kontroliavo teritorijas rytuose). Tais pačiais metais Juan Šao nugali savo varžovą šiaurėje Gongsun Dzan. Cao Cao ir Juan Šao kariuomenės susidūrė 200 m. Cao Cao sutriuškino Juan Šao armiją ir 202 m., pasinaudojęs jo mirtimi ir nesutarimais tarp jo sūnų, plėtė savo teritorijas į šiaurę. 204 m. jis užima Je ir Dzi (Ji), Bing, Čing (Qing) bei Jou (You) provincijas. 207 m. Cao Cao jau kontroliavo Šiaurės Kinijos lygumą.
Trijų valstybių užuomazgos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]208 m. Cao Cao su savo kariuomene žygiuoja į pietus, tikėdamasis suvienyti šalį. Dzing (Jing) provincija pasidavė, tačiau Jangdzės žemupis, kuriame valdė Sun Ce įpėdinis Sun Čiuan (Sun Quan), atkakliai laikėsi. Jungtinė (su Liu Bei, pasitraukusiu iš šiaurės) armija „Raudonųjų skardžių“ mūšyje privertė Cao Cao trauktis atgal. Liu Bei ir Sun Čiuan išlikimas tapo Šu ir U valstybių susidarymo pagrindu.
Grįžęs Cao Cao toliau tvirtino savo valdžią šiaurėje. 217 m. pasiskelbė Vei valdovu. Liu Bei perėmė valdžią I (Yi) provincijoje, o Dzing provincijos valdymą patikėjo Guan Ju (Guan Yu). Sun Čiuan’is ėmė reikšti pretenzijas į Dzing provinciją ir Jangdzės vidurupį – tarp buvusių sąjungininkų atsirado didelių nesutarimų. 219 m. Liu Bei iš Cao Cao atkovojo Handžongą (Hanzhong). Guan Ju tuo metu buvo apgulęs Fan. Pasinaudojęs situacija, Sun Čiuan’io kariuomenės vadas užėmė Dzing provinciją.
Trys valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
220 m. Cao Cao miršta. Jo sūnus Cao Pi nuvertė imperatorių Siandi – tai buvo Han dinastijos pabaiga. Savo valstybę Cao Pi pavadino Vei ir pasiskelbė imperatoriumi (sostinė – Luojangas).
221 m. Liu Bei pasiskelbė Han imperatoriumi, teigdamas atkuriąs žlugusią dinastiją. Jo valstybė žinoma kaip Šu (arba Shu-Han).
Taip pat 221 m. Vei valstybė Sun Čiuan’iui suteikė U valdovo titulą.
Taigi Kinijos teritorijoje valdė trys valstybės: šiaurę kontroliavo Vei, Šu – pietvakarius, U – centrinius pietus ir rytus. Vei buvo didžiausia (gyventojų skaičius 4,4 mln.). Šu gyveno 1,94 mln., U – 2,3 mln. žmonių. Ekonomine prasme padalijimas į tris valstybes išliko ilgai: net po 700 metų buvo galima žiūrėti į Kiniją kaip į susidedančią iš trijų didelių rinkos regionų.
Šu ir U valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]222 m. Šu paskelbė karą U valstybei. Kariuomenės susidūrė Iling (Yiling) mūšyje. Siaotinge (Xiaoting) Liu Bei’jų sutriuškino Sun Čiuan’io kariuomenė, ir pirmasis turėjo trauktis atgal į Šu, kur greitai mirė. Šu sostas atiteko jo sūnui Liu Šan (Liu Shan). Šu ir U toliau bendravo taikiai. Susivienijusios prieš Vei, abi valstybės galėjo geriau spręsti savo vidines problemas.
Sun Čiuanis, nugalėjęs Iling mūšyje, nebeturėjo baimintis, kad Šu užims Dzing provinciją, tad galėjo susikoncentruoti ties pietryčiuose gyvenusiomis maištingomis tautomis – „šanjue“. 234 m. pavyksta jas nuslopinti. Tais metais Džuge Ke (Zhuge Ke) baigė trejų metų trukmės Danjango apgultį – 100 000 šanjue pasidavė.
Šu turėjo problemų su pietuose gyvenusiomis gentimis. Pietvakarių tautelė I sukilo ir nusiaubė Idžou miestą. Džuge Liang (Zhuge Liang) ėmėsi kovoti su sukilėliais. Jų vadas galiausiai pasidavė. Genties atstovui leista gyventi sostinėje Čengdu, taip pat I turėjo atskirus batalionus Šu armijoje.
Po Džuge Liang pergalės, U-Šu sąjunga vėl buvo laisva ir galėjo kovoti su Vei. Nuo 227 m. Džuge Liangas kovojo šiaurėje. Jam mirus, Šu armija buvo priversta atsitraukti. Džuge Liangui rengiant savo žygius, U valstybei reikėjo nuolat gintis nuo invazijų iš šiaurės. Nemažai pavojingų regionų gyventojų persikėlė gyventi į pietus nuo Jangdzės. Po Džuge Liang mirties puolimai suintensyvėjo, bet Vei negalėjo persilaužti per upės gynybines linijas.
Kita vertus, migracijos į pietus įgalino plėtoti žemdirbystę, klestėjo upės transportas, pastatyti Džedong ir Dziangnan kanalai. Plėtojosi prekyba su Šu, rengiamos jūrinės ekspedicijos. Klestint ekonomikai, klestėjo ir menas bei kultūra. Pietus pasiekė budizmas.
Vei valstybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Cao Cao laikėsi legistinės politikos, siekė centralizuoti valstybę ir išlaikyti stiprią autoritarinę valdžią. Kaip minėta, jis įkūrė kolonijas, vadintas tuntian. Priešingai nei ankstyvojo Han periodo tuntian, šiose gyveno nebūtinai tik kariai-žemdirbiai, bet ir valstiečiai, netekę žemių. Šių kolonijų gyventojai gaudavo įnagių, darbinių gyvulių. Šių kolonijų įkūrimas padėjo išjudinti ekonomiką ir sustiprinti gynybą, taip pat konsoliduoti visuomenę.
Cao Cao taip pat suformavo profesionalių karių šeimas, kurių nariai galėjo tuoktis tik tarpusavyje – savotiška karinė kasta. Į armiją buvo įtraukti ir klajokliai iš Šiaurės Kinijos.
Pradedant Cao Pei, pakeitusiu Cao Cao, Vei valstybėje sisteminami Han laikotarpio teisiniai darbai. Sudaromas „Naujasis Vei kodeksas“, padaręs didelę įtaką kinų teisei.
Sukurta nauja valdininkų rangų sistema: visi valdininkai skirstomi į devynias grupes. Tačiau ši sistema buvo palanki didelėms šeimoms, kurios vėliau ėmė kelti grėsmę Cao klanui.
Trijų valstybių žlugimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]III amžiaus 4 dešimtmetyje Vei valstybėje stiprėja įtampa tarp valdančiojo Cao klano ir Sima klano. Panašiai silpo ir Šu: ten ypač iškilo eunuchai, klestėjo korupcija. 263 m. Vei puolė Šu valstybę, užėmė sostinę Čengdu. Imperatorius Liu Čanis (Liu Chan) pasidavė, ir Šu žlugo po 43 metų gyvavimo.
Vei valstybėje 260 m. po ankstesnio valdovo nužudymo į sostą atėjo Cao Huan. Sima Jan (Sima Yan), kaip ir jo pirmtakas imperatoriaus žudikas, ėmė regzti planus, norėdamas tapti imperatoriumi. Tačiau sekdamas savo patarėjų žodžiais, Cao Huan nusprendė, kad geriausia būtų atsisakyti sosto (ne kaip padarė nužudytasis imperatorius). Taigi 264 m. sostą perima Sima Janis, Vei dinastija nuverčiama ir įkuriama Dzin dinastija. Panašiai buvo priverstas atsisakyti sosto ir paskutinysis Han imperatorius.
U valstybė, 252 m. po Sun Čiuanio mirties sostui atitekus jo sūnui Sun Liang, ėmė smukti. Kai Vei generolai Sima Džao ir Sima Ši sėkmingai nuslopino sukilimus Hvaihė pietiniame regione, U neturėjo kur pasireikšti. Šu žlugimas padarė įtaką Vei politikai. 269 Dzin karo vadas pietuose Jang Hu ėmė rengtis invazijai į U, rengdamas laivyną Sičuane. Po ketverių metų mirė geriausias U generolas Lu Kang. Tinkamo įpėdinio nebuvo. 279 m. Sima Janis puolė ir galiausiai 280 m. U pajėgos pasidavė.