Saliamono salų istorija

Melanezijos istorija
Papuasai
Malajų-polineziečių migracijos (Lapita kultūra)
Melanezijos megalitinės kultūros
Kolonijos:
Nyderlandų Naujoji Gvinėja, Vokietijos Naujoji Gvinėja, Papua, Britų kolonijos
Dabartiniai politiniai vienetai:
Fidžis, Vanuatu, Saliamono salos, Naujoji Kaledonija, Papua Naujoji Gvinėja

Saliamono salų istorija tęsiasi 30 tūkst. metų.

Papuasai atvyko į Saliamonų salas prieš 30 tūkst. metų iš Naujosios Gvinėjos. Jie buvo toliausiai į Ramųjį vandenyną nutolusi žmonių grupė, kol austronezinėmis kalbomis kalbantys žmonės paplito toliau 4000 žm. pr. m. e. su naujom žemės ūkio ir jūreivystės technologijomis. Iš to laikotarpio kilo dauguma Saliamono salų kalbų, bet 30 papuasų kalbų išliko.

Saliamonų salose išliko daug ikieuropietiškų kultūrinių paminklų, kurių svarbiausi yra Bao megalito šventyklos kompleksas (XIII a.), Nusa Roviana tvirtovė ir šventyklos (XIV–XIX a.), Vonavona kaukolių sala. Nusa Roviana buvo regiono prekybos centras XVII–XIX a. Nusa Rovianos kaukolės šventyklos yra legendinės vietos. Tiola šventykloje yra legendinis akmeninis šuo, kuris pasisukdavo į tą pusę, iš kur priešas ateidavo.^[1] Rovianos kultūra per prekybą ir galvų medioklę tapo svarbiu centru XVII–XVIII a.^[2]

Álvaro de Mendaña de Neira laivai pastebėjo Santa Isabelės salą 1568 m. vasario 6 d. Gvadalkanale radęs sąnašinio aukso pėdsakų, jis nusprendė atradęs Saliamono turtų šaltinį ir pavadino salas Saliamono vardu. 1595 ir 1605 m. Ispanija pasiuntė į salas ekspedicijas įkurti koloniją, bet jos buvo nesėkmingos. 1767 m. Philip Carteret iš naujo atrado Santa Kruso salas ir Malaitą. Vėliau olandai, prancūzai, britai lankėsi salose, bet vietiniai juos sutiko nedraugiškai.

Havajų karalystė prisijungė Sikaianą 1856 m., bet to prijungimo neužbaigė. JAV nepripažino to prijungimo, kai užėmė Havajus 1898 m.

Misionieriška veikla prasidėjo XIX a. vidury. Šiaurės Saliamono salos tapo vokiečių protektoratu po 1886 m. anglų-vokiečių sutarties. 1893 m. birželį britai paskelbė pietines Saliamono salas protektoratu. Vokiečiai atidavė savo valdas Saliamono salose britams už Vakarų Samoa 1899 m.

Japonai užėmė Saliamono salas 1942 m. sausį. Po to trejus metus salose vyko aršūs mūšiai tarp jų ir amerikiečių.

Tulagis, britų administracijos Nggela Sule saloje Centrinėje provincijoje centras, buvo sugriautas, kai išsilaipino amerikiečiai. Dėl Gvadalkanalo mūšio, kuris daugiausiai vyko dėl Henderson oro lauko, Honiara vystėsi kaip amerikiečių logistinis centras.

Saliečiai Biuku Gasa ir Eroni Kumana buvo sąjungininkų skautai karo metu. Jie išgarsėjo, kai surado John F. Kennedy, kai šis išsigelbėjo po laivo paskendimo. Tačiau jie neminimi daugumoje filmų ir istorinių dokumentų. Atsidėkodama Kenedžių šeima juos aplankė 2002 m.

Kautynės ir modernių daiktų atsiradimas salose pakeitė gyvenimą. Atsigavimas buvo sunkus, nes nebuvo reparacijų, plantacijos buvo nuniokotos. Dirbdami sąjungininkams saliečiai suprato šiuolaikinės ekonomikos svarbą.

Stabilumas buvo atkurtas po 10 metų, kai britai įkūrė vietinių tarybų tinklą. Jose gavę patirtį saliečiai pradėjo darbuotis centrinėje vyriausybėje per biurokratiją, o nuo 1960 m.. per naujas įstatymų leidžiamasias ir vykdomasias tarybas. Iš pradžių britai į jas žmones paskirdavo, bet vis daugiau jų išrinkdavo vietinių tarybų atstovai. 1964 m. vyko nacionaliniai rinkimai dėl Honiaros vietos, o 1967 m. visuotiniai rinkimai.

1970 m. įvyko nauji rinkimai, sukurta konstitucija. Buvo sukurta viena Valdančioji taryba. Buvo sukurta komitetų sistema: kiekvienas tarybos narys buvo bent vieno iš komitetų narys. Taip buvo bandoma panaikinti skirtumą tarp kolonijinių biurokratų ir saliečių išrinktų atstovų, pastaruosius treniruojant prisiimti atsakomybę. Tačiau 1974 m. buvo sukurta nauja konstitucija, šalį pradėjo valdyti tradicinė vyriausybė su ministerijom ir kabinetais. Solomon Mamaloni tapo pirmu Vyriausiuoju ministru 1974 m. liepą.

Britai neketino Saliamono saloms suteikti nepriklausomybės, bet kilus naftos krizei 1973 išaugo kolonijos valdymo sąnaudos. Neskaitant kelių intelektualų Honiaroje, Saliamono salos nenorėjo nepriklausomybės. 1976 m. sausį Saliamono salos gavo savivaldą, o liepą Peter Kenilorea tapo Vyriausiuoju ministru, o Saliamonno saloms gavus nepriklausomybę 1978 m. liepos 7 d. – pirmu šalies premjeru.

1999 m. kilo konfliktas tarp gvalių Gvadalkanale ir atvykėlių iš Malaitos. Gvadalkanalo revoliucinė armija bandė išvyti atvykėlius. 20 tūkst. jų pabėgo į sostinę ar namo. Gvaliai bėgo iš Honiaros.

Buvo įkurtos Malaitos erelio pajėgos. Įsikišus tarptautinei bendruomenei 1999 m. birželio 28 d. buvo sutarta dėl taikos, bet konflikto, per kurį žuvo ar sužeista 30 tūkst. žmonių, priežastys neišnyko. 2000 m. birželį kovos atsinaujino.