Pelė ugnikalnis

Pelė ugnikalnis
Šalis	Martinika (Prancūzija)
Aukštis	3170 m
Tipas	Stratovulkanas
Amžius
Aktyvumas	aktyvus
Paskutinis išsiveržimas	1932 m.
Koordinatės:	14°49′0″ š. pl. 61°10′0″ v. ilg. / 14.81667°š. pl. 61.16667°r. ilg. / 14.81667; 61.16667

Pelė kalnas (pranc. Montagne Pelée) – aktyvus ugnikalnis Karibų jūros saloje Martinikoje. Ugnikalnis pagarsėjo kai 1902 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje išsiveržė ir palaidojo ligtolinį svarbiausią Martinikos miestą – Sen Pjerą. Žuvo apie 30 000 žmonių. Paskutinį kartą išsiveržė 1932 m.

Pelė ugnikalnio aktyvumas paprastai būdavo toks nežymus, kad niekas nekreipė dėmesio į atsiradusias naujas garuojančias angas ir žemės drebėjimą, kuris įvyko 1902 m. balandį. Tačiau gegužės pradžioje prasidėjo nesibaigiantis pelenų lietus, o ore tvyrojo bjaurus sieros kvapas. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų apie 100 angių iššliaužė iš savo slėptuvių kalno papėdėje ir užplūdo vieną Sen Pjero kvartalą, kuriame gyveno mulatai. Apie 1,5–2 m ilgio gyvatės mirtinai sugėlė apie 50 žmonių ir daugybę gyvūnų.

Gegužės 5 d. didžiulė kunkuliuojančio purvo nuošliauža pliūkštelėjo jūron ir sukėlė cunamį, kuris nusinešė dar kelių šimtų žmonių gyvybes. Gegužės 8 d. prasidėjo ugnikalnio išsiveržimas ir didžiulis kiekis įkaitusios lavos nusidriekė link miesto. Per tris minutes miestas buvo visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Iš 30 000 gyventojų teišliko gyvi vos 2.

• 1902 m. išsiveržimas Archyvuota kopija 2011-05-13 iš Wayback Machine projekto.
• Pasaulio ugnikalnių duomenų bazė Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Prancūzijoje Šiaurės ir vakarų Mon Sen Mišelis (1979) · Amjeno katedra (1981) · Sen Saven sur Gartampo abatija (1983) · Reimso katedra, buvusi Šv. Remigijaus abatija ir To rūmai (1991) · Belgijos ir Prancūzijos varpinės (1999, kartu su Belgija) · Havras – Ogiusto Perė atstatytas miestas (2005) · Šiaurės-Pa de Kalė kalnakasybos regionas (2012) · Šampanės kalvos, vyndarystės vietos ir rūsiai (2015) Vidurio Šartro katedra (1979) · Versalio rūmai ir parkas (1979) · Fonteblo rūmai ir parkas (1981) · Paryžius, Senos pakrantės (1991) · Buržo katedra (1992) · Luaros slėnis tarp Siuli prie Luaros ir Šalono (2000) · Provenas – viduramžių mugių miestas (2001) · Didieji Europos SPA miestai (Viši) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) Rytų Vezlė abatija ir kalva (1979) · Cistersų Fontenė abatija (1981) · Ark e Senano druskos gamyklos (1982) · Plas Stanislas, Plas de la Karjė ir Plas d’Aljans Nansi mieste (1983) · Strasbūras, Didžioji sala (1988) · Liono istorinės vietos (1998) · Priešistoriniai Alpių namai ant polių (2011, kartu su penkiomis kitomis valstybėmis) · Burgundijos teruarai (2015) · Šen de Pui - Limanjos sprūdžio tektoninė vietovė (2018) · Pirmojo pasaulinio karo palaidojimų ir aminties vietovės (2023, kartu su Belgija) Pietų ir Korsika Priešistorinės vietovės ir dekoruoti urvai Vėzerio slėnyje (1979) · Arlio romėnų ir romaniškieji paminklai (1981) · Romėnų teatras su apylinkėmis ir triumfo arka Oranže (1981) · Porto įlanka: Pianos kalankės, Džirolatos įlanka ir Skandolos gamtos rezervatas (1983) · Gardo tiltas (romėnų akvedukas) (1985) · Avinjonas: Avinjono Popiežių rūmai, vyskupų rūmai ir Avinjono tiltas (1995) · Midi kanalas (1996) · Karkasono įtvirtintas miestas (1996) · Sent Emiljono jurisdikcija (1999) · Pirėnai-Monte Perdidas (1997, kartu su Ispanija) · Bordo, Mėnulio uostas (2007) · Albi: vyskupų miestas (2010) · Kosai ir Sevenai, Viduržemio regiono agropastoralinis kultūrinis kraštovaizdis (2011) · Dekoruota Pont d'Arko ola, žinoma kaip Šoveto Pont d'Arko grota Ardeše (2014) · Nica, žiemos kurortas Žydrojoje pakrantėje (2021) · Korduano švyturys (2021) · Maison Carrée Nimo mieste (2023) Visa šalis Šv. Jokūbo keliai Prancūzijoje (1998) · Vaubano gynybiniai įtvirtinimai (2008) · Le Corbusier architektūra: svarbus įnašas į modernųjį judėjimą (2016、kartu su 6 kitom valstybėmis)· Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2021, kartu su 19 kitų valstybių) Ne Europoje Reunjono salos Pitonai, apskritimai ir stulpai (2010) · Taputapuatea (2017, Prancūzijos Polinezija) · Prancūzijos pietų žemės ir jūros (2019) · Pelė ugnikalniai ir miškai ir Šiaurės Martinikos pitonai (2023, Martinika) · Te Henua Enata – Markizų salos (2024, Prancūzijos Polinezija) Nematerialaus paveldo objektai