Leonardas Matuzevičius

Leonardas Matuzevičius (1923 m. sausio 3 d. Krinčinas – 2000 m. gruodžio 18 d. Viečiūnai, palaidotas Druskininkuose) – Lietuvos poetas.

Brolis Eugenijus Matuzevičius. 1941 m. baigė Biržų gimnaziją. 1944 m. dirbo mokytoju Panevėžyje, Papilio progimnazijoje. 1945 m. suimtas už pogrindinę veiklą ir nuteistas 10 metų lagerio ir 5 m. tremties, palaidodamas viltis mokytis aukštojoje mokykloje. Kalėjo Intos lageriuose (Archangelsko sritis). 1956 m. grįžo į Lietuvą. Baigė Kauno technologijos technikumą. Dirbo elektriku, meistru verpimo fabrike. Gyveno Viečiūnuose. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys.

Skelbti eilėraščius pradėjo ketvirtame dešimtmetyje žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Karys“, karo metais – laikraštyje „Biržų žinios“. 1993 m. išleido eilėraščių rinkinį „Tu toli“. Tremtyje – Intos lietuvių literatų būrelio narys, rankraštinių antologijų „Benamiai“ (1955 m.), „Saulėtekio link“ (1956 m.) vienas autorių (slapyvardis Linas). Poezijoje asmeniniai išgyvenimai siejami su dramatiška tautos būtimi, žadinama teikianti laisvės vilties tautos istorijos atmintis, vyrauja kalinių buities vaizdai, tėvynės ilgesio, tremties, partizanų kovų motyvai. Humoristinių eilėraščių rinkinyje „Šaukštas ir vandenynas“ pašiepiamos gyvenimo realijos. Paskelbė atsiminimų, dvasines vertybes keliančių pjesių, parašė eilėraščių vaikams.^[1]

Krinčine 1994 m. atidarytas Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinis muziejus.

• Tu toli, 1993 m.
• Rimo miškas, eilėraščiai vaikams
• Gaidys Kakaryko, eilėraščiai vaikams
• Šaukštas ir vandenynas, 1994 m.
• Senojo Juozapo vakaras, rinktinė, 1999 m.
• Rinktiniai raštai, 2 t. Jonava, 2003 m.