Aukštaitija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Lietuvos etnografinis regionas Aukštaitija
Vėliava
Šalis	Rytų Lietuva
Tautos	Lietuviai (aukštaičiai)
Kalba	Aukštaičių tarmė
Valstybės	rytinių senlietuvių žemės, Lietuvos kunigaikštystė
Miestai	Panevėžys, Utena

Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas.^[1] Aukštaitija pasižymi tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Joje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltų etninių darinių (Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas.

Aukštaitija nėra tapati aukštaičių tarme kalbančiųjų arealui (tarminė Aukštaitija), kuris be Aukštaitijos taip pat apima ir Dzūkiją bei Suvalkiją.

Pirmą kartą tekstuose Aukštaitijos terminas yra aptinkamas pačioje XIII a. pabaigoje.^[2] Petras Dusburgietis apie 1326 m. parašytoje Prūsijos žemės kronikoje aprašydamas 1294–1300 kryžiuočių kovas su lietuviais, žemes už Nevėžio vadina lot. Austechia, terra regis Lethowie („Aukštaitija, Lietuvos karalystės žemė“). 1322 m., Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu, lot. terra Eustoythen minima tarp kunigaikščio žemių, įtrauktų į sutartį. Vienalaikiai vokiečių šaltiniai įvardija Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą kaip Aukštaitijos karalių (Rex de Owsteiten).^[3]

Iki XIV a. būsimosios Aukštaitijos teritoriją įvardijantis pavadinimas buvo Lietuva (t.y. lietuvių gentinė teritorija). Tačiau XIII a. sukūrus valstybę ir šio termino sąvokai prasiplėtus, „Lietuva“ buvo pradėta taikyti visai LDK valstybei (t.y. įskaitant Žemaitiją ir Rusią). Todėl reikėjo tikslesnio termino. Taip atsirado naujadaras „Aukštaitija“, priešpriešinant jį Žemaitijai.

Aukštaitija taip vadinama dėl to, kad Žemaitijos atžvilgiu ji išsidėsčiusi aukščiau. Apie tai rašė dar Ldk Vytautas 1420 m. kovo 11 d. savo laiške Šv. Romos imperatoriui Zigmantui I:^[4]

Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija (Auxtote), t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė.

Etnonimas aukštaičiai atsirado dar vėliau, kaip terminas įvardijantis Aukštaitijos gyventojus. T.y. terminas vartotas pirmiausia geografine reikšme. Tiesa, Adolfas Tautavičius buvo iškėlęs hipotezę apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią aukštaičių gentį, kuri kartais palaikoma jo pasekėjų. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų) IV–VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą (Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros nešėjus) siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.

Per ilgą istoriją Aukštaitijos sąvoka ir geografija kelis kartus keitė savo apibrėžimą. Nuo XXI a. pradžioje buvo suformuotas oficialus Aukštaitijos apibrėžimas. Šis regionas apima šiaurės rytų Lietuvą, jai gali būti priskiriama ir nedidelė Latvijos ir Baltarusijos teritorijos dalis. Aukštaitijos sostine laikomas Panevėžys, kuriame gyvena virš 90 000 gyventojų. Kiti didžiausi miestai (su daugiau nei 15 000 gyventojų, pagal dydį) yra: Jonava (27 809), Utena (26 491), Kėdainiai (24 177), Ukmergė (21 226), Visaginas (19 076)^[5] ir Radviliškis (15 643).

Tai, didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Jis apima Nevėžio, Šventosios, Žeimenos upių baseinus, taip pat dalį Neries pagrindinės vagos, dalį Mūšos baseino.

Vakaruose Aukštaitija ribojasi su Žemaitija, pietryčiuose - su Dzūkija, pietvakariuose - su Suvalkija, rytuose - su Baltarusijos Polocko žeme, šiaurėje su Latvijos Sėla, šiaurės vakaruose - su Latvijos Žiemgala.

Regione galima išskirti kelias sudėtines dalis, kurios pasižymi skirtingomis geografijos ir gamtos sąlygomis.

• Vidurio Lietuva (arba Vakarų Aukštaitija) - užima vakarinį Aukštaitijos pakraštį, apima Kauno, Kėdainių, Radviliškio ir Panevėžio rajonų savivaldybes kartu su Panevėžio miestu. Kauno miestas išsidėstęs ant Aukštaitijos ir Suvalkijos ribos. Tai - derlingiausia Lietuvos dalis, kurį apibrėžia Vidurio Lietuvos lyguma ir Nevėžio upės baseinas.
• Žiemgala - užima šiaurės vakarinę Aukštaitijos dalį ir apima Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų rajonų savivaldybes, rytinę Šiaulių rajono dalį, šiaurinius Panevėžio ir Radviliškio rajonų pakraščius. Tai - irgi derlingų lygumų regionas, per kurį teka Mūša ir jos intakai.
• Sėla - užima šiaurinę Aukštaitijos dalį ir apima Kupiškio, Rokiškio ir Zarasų rajonų savivaldybes, rytinę Biržų rajono dalį. Tai - Zarasų aukštumos regionas, kuriame prasideda upės Šventoji, Lėvuo, Nemunėlis, Laukesa, gausu ežerų.
• Rytų (tikroji) Aukštaitija - užima rytinę Aukštaitijos dalį ir apima Jonavos, Ukmergės, Anykščių, Širvintų, Molėtų, Utenos ir Ignalinos rajonų savivaldybes, šiaurinę Švenčionių rajono dalį. Taip pat Baltarusijos pakraštį (Breslaujos ir Pastovių rajonai). Kaišiadorių rajonas gali būti priskiriamas tiek Aukštatijai, tiek Dzūkijai. Užima Aukštaičių aukštuma, per kurią teka Šventoji, Neris, Žeimena, Dysna bei jų intakai. Regione gausu ežerų, ypač rytinėje dalyje.

Pagrindinis straipsnis – Lietuviai (rytiniai senlietuviai).

Aukštaitijos kaip atskiro regiono formavimosi pradžia siejama su I tūkst viduriu, kuomet baltiškosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros areale ėmė formuotis lokalūs variantai, žymėję baltų genčių atsiradimą. Vienas jų buvo Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, kurios nešėjai buvo lietuvių gentis.

VI–XII a. Aukštaitijos etnokultūrinė sritis (vieno iš dviejų tuo metu egzistavusių lietuvių subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su šios kultūros paplitimo teritorija. Ji apėmė tik Rytų Aukštaitiją (t.y. neapėmė Sėlos ir Žiemgalos šiaurėje). Tačiau pietuose driekėsi piečiau Neries upės per šiaurinę dabartinės Dzūkijos dalį, iki pat Nemuno vidurupio. Ten ribojosi su jotvingių žeme Dainava. Ji taip pat apėmė nemažas teritorijas Baltarusijos šiaurės vakariniame pakraštyje.

II tūkst. pradžioje šioje teritorijoje susiformavo atskiros lietuvių žemės (Neris, Deltuva, Nalšia, Deremela), ir vienos žemės, t.y. Lietuvos, pagrindu jos jungėsi į konfederaciją. Kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) visa ar beveik visa gentinė Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą – Vilniaus, arba Lietuvos kunigaikštystę, kurios centras (Vilnius. Iki XIII a. vidurio (?) – tikriausiai Kernavė) kartu buvo ir visos LDK sostinė.

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus vaivadija.

XIII-XIV a. vykstant tautų migracijos, valstybės kūrimo procesams Lietuvos (o vėliau Aukštaitijos) geografinė teritorija pamažu kito, plėtėsi. Gana anksti į tuometinę Lietuvos sąvoką įtraukta ir Vidurio Lietuva (Upytės žemė), kurios gyventojai buvo lietuvinami jau nuo VI a. XIII a. Lietuvai prijungus pietines sėlių ir žiemgalių žemes, jų teritorijos irgi buvo lietuvinamos. Tas pats vyko pietuose, prijungtose jotvingių žemėse.

Beje, šių migracijų metu šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose (anksčiau slavizuotose teritorijose) formavosi lietuvių „aneksai“, t. y. lietuvių IX���XVII a. kolonizuotos ir bent iš dalies asimiliuotos dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkės. Jose irgi išplito aukštaičių tarmės variantai.

Visi šie procesai labai išplėtė etninės Aukštaitijos/Lietuvos sąvoką. Taip susiformavo tarminė Aukštaitija, o buvusių genčių ir žemių substratų pagrindu formavosi įvairios aukštaičių tarmės. Iki XIX a. II pusės dab. Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą. Tokia Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“ (etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.) buvo viena iš 4 pagrindinių etnokultūrinių LDK dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės. Kadangi po Liublino unijos 1569 m. iš pastarosios Lietuvai liko tik Polesė, vėlesniuose šaltiniuose minimos tik trys dalys.

Nuo XIV a. pabaigos formuojant LDK administraciją, susidarė naujos sąlygos formuotis Aukštaitijos tapatybei ir teritorijai. XIV a. pabaigoje išsiplėtusi Aukštaitijos teritorija buvo padalinta į Vilniaus ir Trakų kunigaikšystes^[6], kurios 1413 m. atitinkamai virto Vilniaus vaivadija ir Trakų vaivadija. Tarp jų susiformavusios sienos, kurios nekito iki XVIII a. pabaigos leido rastis siauresnei Aukštaitijos tapatybei. Ji pradėta tapatinti su Vilniaus vaivadijaos teritorija.

• Vakarinė jos riba ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu (t. y. sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros vakarine riba), o nuo Algirdo laikų – šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio. Ši riba nuo Rytų Aukštaitijos atskyrė Vidurio Lietuvą ir Žiemgalą.
• Pietvakarine administracine riba tarnavo Neris tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė. Ji atskyrė pietų bei rytų aukštaičių dialektologinius arealus, o taip pat Aukštaitiją nuo Dzūkijos. Ši pietinė buvusios Aukštaitijos dalis su stipriu jotvingių substratu iki XVI ar XVII a. dar buvo vadinama Užnerio Lietuva.

Po trečiojo ATR padalinimo Rusijos imperijoje keletą kartų keista administracinė sistema, ir naujai braižomos administracinės ribos naujai performavo etnografinių regionų, taip pat ir Aukštaitijos, ribas.

Vienas reikšmingiausių įvykių šiuo klausimu buvo 1843 m. nubrėžta riba tarp Kauno ir Vilniaus gubernijų. Ji atskyrė pietrytinę buvusios Vilniaus vaivadijos dalį (dab. Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų rajonai ir Vilniaus miestas), kai tuo tarpu likusi Aukštaitija priskirta Kauno gubernijai. Šią atskirtį dar labiau sustiprino nuo 1922 m. Tarpukaryje įvykusi Vilniaus krašto okupacija, kuomet jis vystėsi atskirai nuo Lietuvos Respublikos, Lenkijos sudėtyje.

Šimtmečio atskirtis nuo likusios Lietuvos sudarė prielaidas formuotis Vilnijai kaip atskiram regionui. Šiame regione ypač sparčiai vyko slavizacija, formavosi atskira nuo likusios Aukštaitijos kultūra. Jame atsirado daug kultūrinių ir tapatybės bruožų, kurie nebūdingi likusiai Aukštaitijai. Nors jo gyventojai nelaiko savęs dzūkais, XXI a formuojant Lietuvos etnografinius regionus formaliai Vilnija priskirta Dzūkijai.

Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso (arba „didžiosios genties“) susiformavimo (V–VI a.) buvo nevienalytė,– vienokia tarme turėjo kalbėti Vidurio Lietuvos lietuviai (A. Tautavičiaus ir jo sekėjų laikomi „aukštaičių gentimi“), kitokia – Rytų Lietuvos gyventojai; pirmųjų tarmė iki pat XIX ir XX a. sąvartos pačių lietuvių vadinta „žemaičių kalba“, o antrųjų – tiesiog „lietuvių (tarm. lietuvinykų) kalba“. XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šios tarmės šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba; maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė (greta XVI–XVII a. susiformavusio šnekamosios lenkų kalbos „lietuviškojo“ varianto) buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba (iki 1506(?) m. ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė „oficialios“ vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 1945–1947 m., t. y. iki pirmosios Vilniaus ir Vilniaus krašto senbuvių repatriacijos į Lenkiją).

XVI–XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje („Lietuvoje“ siaurąja prasme) vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu; visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog „lietuvių kalba“ (plg., iki XIX a. rytiniai lietuviai dabartinius Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūrinius regionus suvokė vien kaip „Lietuvą“).

Nuo XVIII a. pradžios, tuomet vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“, pagrindu susiformavus pirmajai bendrinei lietuvių raštų kalbai (absorbavusiai ir dalį „lietuvių kalbos“ bruožų), aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

Pagrindinis straipsnis: Aukštaičių tarmė

Dabartinė („dialektologinė etnografinė“) aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (August Schleicher) pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos jau nebe trys („rytiečių“, „viduriečių“ ir „vakariečių“, arba „kuršiuojanti“), o tik dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių.^[7] Kitaip sakant, tiek vad. vakarų aukštaičių tarmės arealas, tiek visas panevėžiškių šnektos (XIX a. kalbininkų priskirtos rytų aukštaičių patarmei) arealas „aukštaitiškais“ imti laikyti tik apie XX a. pradžią.

A. Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis); pažymėtina, kad „šleicheriškai“ suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai (dialektologiniai pietų aukštaičiai) bei etnografiniai suvalkiečiai.

Senųjų (istorinių) aukštaičių (LDK XVI–XVIII a. dokumentuose vadintų tiesiog „lietuviais“) palikuonys dabar kalba dvejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje – vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje – vad. pietų aukštaičių patarme. Z. Zinkevičiaus manymu, šiomis dviem tarmėmis dab. rytinių lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.

• Aukštaičiai

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Aukštaitija

• Alma Ragauskaitė (2016). Lietuvos etnokultūrinis regionavimas (Disertacija)
• Lietuvos kultūra: Aukštaitijos papročiai (sud. Žilvytis Šaknys). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. – 214 p.: iliustr., žml. – ISBN 978-9986-780-96-0
• Aukštaitija. Etninės kultūros globos taryba^{[neveikianti nuoroda]}
• Aukštaičių deimančiukai: LRT laida apie Aukštaitijos kultūrinį palikimą, renginius, nūdienos darbus ir pastangas išsaugoti etninius savitumus Archyvuota kopija 2007-11-30 iš Wayback Machine projekto.