Arimaičių šaltinis
| Arimaičių šaltinis | |||
|---|---|---|---|
  Arimaičių šaltinis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Radviliškio rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Aukštelkų seniūnija | ||
| Plotas | 50 m². | ||
| Tirtas | 1989-04-19, 1990-10-02, 1998-05-06, 1998-10-15, 2000-03-31, 2014 m. | ||
| Registro Nr. | 0310300010018 (identifikavimo kodas) | ||
Arimaičių šaltinis, taip pat Labino šaltinis, Lubino šaltinis – šaltinis, esantis Radviliškio rajone, Aukštelkų seniūnijoje, Arimaičių kaime, 6,5 km į pietryčius nuo Radviliškio centro, šiaurės vakarinėje Arimaičių ežero pakrantėje – priešingame krante nuo Velžių piliakalnio. Šaltinio aplinkoje (pietinėje, pietvakarinėjeje pusėje esančiame miškelyje) taip pat yra ir daugiau požeminio vandens iškrovos vietų, kas yra būdinga Arimaičių ežero pakrantėms.
Šaltinis yra valstybės saugomas hidrogeologinis gamtos paveldo objektas. Objektą saugomu paskelbė Lietuvos TSR Gamtos apsaugos komitetas 1985 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. 15.[1]
Arimaičių šaltinis trykšta atokesnėje vietoje, atskirai įsikūrusioje privačioje valdoje, P. Labino sodyboje. Jis sunkiai surandamas, nes artimiausiame kelyje nėra informacinių nuorodų, vietoje nematyti įrengtų riboženklinių kuolų (2019 m. balandžio mėn. duomenimis), todėl nėra pritaikytas lankymui. Šaltinis yra šlaite, negiliame sufoziniame duburyje, žemiau vienkiemio valdos. Supamas dirbamų laukų, pievų. Šaltinio žiotyse įrengtas betoninis rentinys su apsauginiu stogeliu, su įleistu siurbliu vandens pakėlimui į sodybą.[2] Žemiau šulinėlio pasitvenkęs pailgas kelių metrų ilgio, negilus su smėlėtu dugnu ir skaidriu vandeniu baseinėlis. Jo apatinis galas pertvertas grunto užtvankėle su keramikiniu vamzdžiu. Iš jų pakankamai smarkiai liejasi vanduo į kitą didesnį betoninį žiedą ir nuteka žolėmis apaugusiu grioviu.
Geotopo ir jo aplinkos būklė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1989 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl sovietmečiu vykdytų melioravimo darbų šaltinio vandeningumas sumažėjo, vandens kokybė ryškiai pablogėjo.[2]
1989–2000 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltinis ir jo aplinka gamtosaugininkų buvo apžiūrimi 1989, 1990, 1998, 2000 m.[2] Aplinka buvo netvarkinga, šaltinio duburys, sufozinio cirko šlaitai, teritorija palei upokšnį buvo užteršti buitinėmis šiukšlėmis.[2] Bendroji vandens mineralizacija siekė 1652,9 mg/l, vanduo labai kietas – 13,05 mg-ekv/l, nitratų koncentracija – 92,5 mg/l.
Prie sufozinio cirko šiaurinio krašto seniau būta senos medinės pirtelės (gamtosaugininkų reikalavimu, apie 1987 m. nugriauta). Pietiniame pakraštyje buvo sustatytos kaladės, stalelis, šalia pasodinti jauni medeliai natūraliai pavėsinei suformuoti. 1989-04-19 prie sufozinio cirko krašto (rytinėje pusėje) buvo medinis stulpelis su lentele „Arimaičių šaltinis“, tačiau 1990-10-02 jo jau nerasta. Kelio nuorodų į šį hidrogeologinį gamtos paminklą nebuvo užfiksuota 1998, 2000 m. Nuo 1998 m. pradėta statyti užtvanka žemiau šaltinio maždaug per 100 m į Arimaičių ežero pusę. 2000 m. pavasarį ši užtvanka buvo bebaigianti prisipildyti šaltinio (ir atmosferos kritulių) vandeniu.[2]
Po 2014 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Arimaičių šaltinis yra krentantis (erozinis), nedideliame smėlėto šlaito įlinkime, nuolatinio veikimo, vidutinio vandeningumo. Jo debitas patvankoje po vamzdžiu – 2,17 l/s. Vanduo skaidrus, beskonis, bekvapis, nėra geležies nuosėdų. Pastebėta, kad pasemtame ir pastovėjusiame vandenyje kaupiasi pilkos purios nuosėdos. Šaltinio vanduo šaltas (7,9 °C), ištirpusio deguonies kiekis nemažas (7,1-8,5 mg/l), neutralus (pH – 7,3).
Šaltinio vanduo gėlas, turintis daug ištirpusių mineralinių medžiagų, jo bendroji mineralizacija 761 mg/l, labai kietas (9,21 mg-ekv/l), pasižymintis karbonatiniu kietumu. Vandenyje didelė, viršijanti geriamam vandeniui leidžiamą, nitratų koncentracija (62,7 mg/l). Nitritų ir amonio neaptikta. Vandens prastą būklę lemia aplink esantys dirbami laukai, gal būt ir drenažinio vandens prietaka. Vandenyje ištirpusių mineralinių medžiagų suma – 761 mg/l; chloridų – 36,0 8mg/l; sulfatų – 69,80 mg/l; hidrokarbonatų – 420,42 mg/l; natrio – 0,41 mg/l; kalio – 2,91 mg/l; kalcio – 119,01 mg/l, magnio – 39,79 mg/l. Vanduo – kalcio, magnio hidrokarbonatinis, sulfatinis.
Tautosakinės žinios
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vietinių žmonių pasakojimu, Arimaičių šaltinį melioratoriai ketino nudrenuoti, bet vietiniai žmonės neleido jo sunaikinti. Tačiau dėl aplinkinių laukų melioravimo šaltinis vis dėlto nukentėjo, prieš melioravimą jo vanduo buvęs geresnis, o dabar jame atsirado „kalkių“. Pasakojama, kad Arimaičių šaltinį, kaip ir kitus esančius arti Arimaičių ežero šaltinius, yra tyrinėję iš Maskvos atvykę specialistai, kurie puoselėjo planą visų šių šaltinių vandenį kaupti ir tiekti neva Radviliškiui.[2]
Šaltinio charakteristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sudėtis – mažai mineralizuotas, hidrokarbonato sulfato magninis kalcio vanduo
- Debitas – 2,17 l/s
- Mineralizacija – 761 mg/l
- Gylis – 0,25 m
- Plotis – 2,5 m
- Plotas – 0,005 ha
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||