Albanai

Albanai

Gyventojų skaičius	~8 mln.
Populiacija šalyse	Albanija: ~3 000 000 Kosovas: 1 804 000 Italija: 700 000 Šiaurės Makedonija: 500 000 Turkija: 500 000 Vokietija: 320 000 Graikija: 274 000
Kalba (-os)	albanų
Religijos	musulmonai sunitai, krikščionys stačiatikiai, ateistai
Giminingos etninės grupės	ilyrai

Albanai (alb. Shqiptarët) – Europos tauta, turinti albanų kultūrą ir šnekanti albanų kalba. Etninei grupei priklauso apie 8,5 mln. gyventojų. Daugiausiai albanų gyvena Albanijoje ir Kosove. Taip pat yra didelės albanų diasporos Turkijoje, Šiaurės Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje ir kt.

Pavadinimai

Albanų savivardis yra shqipëtarët ([škipetaret]), kurio kilmė neaiški. Gustav Meyer kildina šį terminą iš vaiksmažodžio shqipoj („kalbėti aiškiai“), shqiptoj („ištarti“). Šis veiksmažodis galėjo apibūdinti žmones, kalbančius sau suprantama kalba. Maximilian Lambertz kildina terminą iš daiktavardžio shqipe, shqiponjë („erelis“), kuris galėjo būti senovės albanų totemas. Erelio simbolis naudojamas ir albanų vėliavoje. Mažiau paplitusios arba galutinai paneigtos teorijos kildina savivardį iš Drišto giminės pavadinimo (Ludwig Thallóczy ir kt.); Dardanijos provincijos centro Skopjės (alb. Shkupi) (Petar Scopi); ar angliško žodžio shipping („transportuoti laivais“). Savivardis shqipëtarët yra vartojamas įvardinti albanus slavų kalbose kaip šiptar (Шиптар), tačiau laikomas žeminančiu.

Daugumoje pasaulio kalbų, kaip ir lietuvių, albanai vadinami egzonimu, kurio ištakos yra II a. pr. m. e. Tuo metu antikiniuose šaltiniuose (Ptolemėjaus) paminėta ilyrų gentis albanoi (gr. Ἀλβανοί), gyvenusi dab. Albanijos teritorijoje. Tačiau nėra nustatyta, ar yra koks nors tęstinumas tarp antikinių ir dabartinių albanų. Kitas galimas albanų etnonimo kilmės variantas yra iš to paties laikotarpio Polibijaus minima Ilyrijos sala Arbon (gr. Ἄρβων).

Abu antikiniai pavadinimai buvo naudojami įvardinti daliai Albanijos ir albanų viduramžiais. Pirmą kartą albanai (kaip albanoi ir arbanitai) minimi 1079–1080 m. Bizantijos istoriko Michael Attaliates „Istorijoje“. Gali būti, kad ankstyviausias viduramžių albanų paminėjimas yra iš XI a. pradžios, Bulgarų imperijos sąraše, kuriame minimos 72 pasaulio tautos, grupuojamos į tris religines kategorijas. Tarp „netikrų krikščionių“ minimi alemanai, frankai, madjarai, indai, jakobitai, armėnai, saksai, lechai (lenkai), arbanasiai (albanai), kroatai, hiziai ir germanai.

Arbanono kunigaikštyste buvo vadinama 1190–1255 m. egzistavusi autonomiška valstybėlė Bizantijos sudėtyje su sostine Krujės mieste. Vėlesniuose Bizantijos ir Vakarų šaltiniuose albanams buvo taikomi egzonimai Arvanite, Arber, Arbëreshë, kurie vis laikomi dabartinio etnonimo pirmtakais. Osmanų imperija, 1385 prijungusi albanų gyvenamas žemes, įkūrė administracinį vienetą Arvanido sandžaką (turk. sancak-i Arvanid), kuris vakarų kalbose imtas vadinti Albanijos sandžaku.

Kilmės teorijos

Albanų kilmė yra bene labiausiai diskutuojama tarp visų Europos tautų, kadangi išlikę labai mažai rašytinių šaltinių iš senovės laikų, o jų kalba pati savaime sudaro atskirą grupę tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Todėl egzistuoja keletas kilmės hipotezi��, kurių nė viena nėra iki galo patvirtinta.

Ilyrų kilmės hipotezė teigia, kad albanai yra tiesioginiai vietos gyventojų ilyrų palikuonys, likę po to, kai kiti ilyrai buvo helenizuoti ir slavizuoti. Ilyrų kalbos šaltinių nėra daug, todėl lingvistiškai pagrįsti ilyrų ir albanų ryšius neįmanoma. Tiesa, daug ilyriškų vietovardžių turi sąsajų su albanų kalba, o graikų ir lotynų kalbų skoliniai albanų kalboje datuojami ikikrikščioniškais laikais, kas reiškia, jog albanų kalba tuo metu turėjo kontaktuoti su šiomis kalbomis dar prieš krikščioniškąją erą. Be to, nėra jokių istorinių pagrindimų, kad į Albanijos teritoriją viduramžiais būtų vykusi kokia nors migracija.
Trakų/dakų kilmės hipotezė teigia, kad viduramžių laikotarpiu į Albanijos teritoriją migravo trakų arba dakų gentys, kurios asimiliavo senuosius ilyrus. Ši hipotezė grindžiama pvz., tuo, kad lotynų kalbos skoliniai albanų kalboje labai panašūs į skolinius rumunų kalboje.
Yra ir kitos teorijos, šiuo metu laikomos nepagrįstomis. Viduramžių laikotarpio Italijos kilmės hipotezė, kurią išvystė Bizantijos istorikas Laonikos Chalkokondyles (c. 1423–1490), teigia, kad albanų protėviai migravo laivais į iš pietinės Italijos. Kaukazo kilmės hipotezė siejo Kaukazo albanus su dabartiniais albanais, laikydami juos pastarųjų protėviais. Pelasginės kilmės hipotezė laikė albanus seniausių Balkanų gyventojų pelasgų tiesioginiais palikuonimis.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Albanijos istorija.

Krikščioniškasis laikotarpis

Albanų etnogenezės laikais Albanija beveik be pertraukų buvo valdoma Bizantijos, nuo IX a. pradžios kaip Dirachiumo tema. Nors pajūris ir ypač Dirachiumo uostas buvo smarkiai helenizuoti, atokios kalnuotos krašto gilumos vietovės buvo mažai kontroliuojamos, ir čia formavosi atskiri albanų subetnosai. Kai kurie jų kalnuose sukūrė Bizantijai pavaldžias kunigaikštystes, tokias kaip Arbanono kunigaikštystė XII–XIII a. Bizantijos valdymo laikais albanus veikė krikščioniška kultūra, tačiau šalis buvo kultūriškai pasidalinusi: pietiniai albanai labiau tapatinosi su Bizantijos kultūrine įtaka, ir tarp jų buvo populiaresnė ortodoksinė krikščionybė, o šiauriniai albanai dėl kultūrinio poveikio iš Italijos, labiau buvo linkę priimti vakarų krikščionybę, t. y. katalikybę. 1272 m. albanų teritorijos perėjo į rankas Sicilijos karalystei, kuri čia suformavo sau pavaldžią Albanijos karalystę (lot. Regnum Albaniae). Nuo XIV a. dėl Bizantijos ir Sicilijos nusilpimo Albanijos teritorijoje trumpam atsirado politinis vakuumas. Laikinai atiteko Serbijos imperijai, tačiau ši nesukūrė stiprios centralizuotos sistemos. Todėl čia XIV a. viduryje albanai suformavo daug smulkių kunigaikštysčių, kurių daugumą 1444 m. trumpai apjungė Ležo lyga, vadovaujama Skanderbego. Šis laikotarpis albanų laikomas nacionalinio atgimimo laikotarpiu. Jo metu albanai ne tik sukūrė savo valstybingumą, bet ir sparčiai migravo į pietus (Graikiją), vakarus (Italiją) bei šiaurę (Kosovą ir Serbiją), taip praplėsdami savo arealą ir suformuodami reikšmingas diasporas. Šiems albanų migrantams netgi pavyko sukurti savo valstybėles Epyre.

Musulmoniškasis laikotarpis

XV a. albanų teritorijos atiteko Osmanų imperijai, kuri platino islamą. Albanai buvo viena iš nedaugelio imperijos krikščioniškų etninių grupių, kurios ilgainiui perėmė Islamą. Šis faktorius juos pavertė viena iš privilegijuotų imperijos tautų. Labai nemaža albanų dalis išsikovojo svarbias pozicijas daugiatautėje imperijoje. Tarp jų buvo viziriai, pašos ir kiti žymūs visuomenės veikėjai. Įvairios privilegijos sukūrė dideles albanų diasporas visoje imperijos teritorijoje, ir leido išplėsti savo gyvenamą arealą. Būtent Osmanų laikais albanai galutinai įsitvirtino Kosove, vakarų Makedonijoje, šiaurės vakarų Graikijoje, apsigyvendami ištuštėjusiose teritorijose iš ten migruojant slavams krikščionims. Taip susiformavo etninė, arba Didžioji Albanija.

Nepaisant to, kad islamas ilgainiui tapo vyraujančia albanų religija, krikščioniškoji kultūra jų tarpe vystėsi ir Osmanų imperijos laikotarpiu. Jau XVI a. katalikų vyskupas Gjon Buzuku išleido pirmąją spausdintą knygą albanų kalba lotyniškais rašmenimis. Per visą XVI–XVIII a. buvo leidžiama albaniška krikščioniška literatūra. Paraleliai veikė ir graikiška mokykla Voskopojoje, kurios atstovai rašė graikiškai. Nuo XVIII a. sustiprėjo musulmoniška mokykla, kurios atstovai rašė albanų kalba, bet arabiškais rašmenimis, ir naudojo daug skolinių iš arabų bei persų kalbų.

Modernieji laikai

XIX a. albanų nacionalinis atgimimas buvo gerokai menkesnis nei tarp kitų Balkanų tautų. Būdami musulmonai, jie mažiausiai siekė atsiskirti nuo Osmanų imperijos ir nedalyvavo Balkanų tautų išsivadavimo kovoje. Be to, jie niekada istoriškai nebuvo turėję savo vieningos valstybės, kuri būtų skatinusi tautinio išsivadavimo idėjas. Jų konsolidaciją paskatino tik grėsmė, kad aplinkinės tautos pasidalins albanų žemes tarp savęs. Tuometiniai albanų nacionalistai siūlė sukurti valstybę, suvienijant visas albanų žemes (vadinamoji Prizreno lyga), o aplinkinės slavų (serbų) ir graikų tautos, besiremdamos istorinėmis teritorijomis, siekė jas pasidalinti.

1912 m. sukurta pirmoji albanų nacionalinė valstybė, Albanijos kunigaikštystė, buvo savotiškas kompromisas: ji apjungė daugumą albanų žemių, tačiau nemažą jų dalį užvaldė Serbijos karalystė ir Graikijos karalystė. Šiose teritorijose musulmonai albanai buvo neretai diskriminuojami, verčiami migruoti į Albaniją. Jie tapo žinomi kaip muhadžeriai (alb. muhaxher). Albanija taip pat siekė prisijungti kitoms šalims atitekusias albaniškas teritorijas, pirmiausia Kosovo regioną, kas jai trumpai pavyko 1941–45 m., per II pasaulinį karą su fašistinės Italijos pagalba.

Netgi pačioje Albanijoje etninis susiskaldymas labai trukdė kurti vieningą albanišką tapatybę. Ji galutinai susiformavo tik po II pasaulinio karo, Socialistinėje Albanijoje. Tuo metu Serbijos (Jugoslavijos) dauguma albanų irgi gavo tam tikrą autonomiją. Po 1990 m. Serbijos albanai pradėjo išsivadavimo kovą, kuri peraugo į kruviną karą. XXI a. pradžioje jie galiausiai sukūrė savo atskirą valstybę – Kosovo Respubliką.

Arealas ir įvairovė

Pagrindinė albanų gyvenama teritorija (vadinamoji Didžioji Albanija, ar Etninė Albanija alb. Shqipëria Etnike) apima ne tik dabartinės Albanijos teritorijas, bet taip pat beveik visą Kosovą, šiaurės vakarų Makedoniją, pasienio teritorijas Juodkalnijoje, Graikijoje ir Serbijoje. Šioje teritorijoje gyvenantys albanai dalinami į tradicinius subetnosus, kurių yra išskiriamos dvi pagrindinės grupės – ghegai (šiaurėje) ir toskai (pietuose). Skiriamoji riba tarp jų eina piečiau Duresio. Bendrinė kalba remiasi toskų tarme.

Šiuo metu albanai sudaro daugumą dviejose Europos valstybėse – Albanijoje ir Kosove. Makedonijoje jie sudaro 20 proc. gyventojų, kur albanų kalba yra oficiali regioninė kalba. Ilgą laiką šiaurės vakarų Graikija (Tesprotijos nomas) buvo gausiai gyvenama albanų, kur yra jų tradicinis kultūrinis regionas Čamerija, tačiau po II pasaulinio karo dauguma jų buvo išvyti iš Graikijos į Albaniją.

Albanams būdingos ir gausios diasporos, kurios formavosi tiek istoriškai, tiek mūsų dienomis. Diaspora sudaro apie pusę visos albanų populiacijos. Istorinės diasporos formavosi nuo XIV a. ir ypač suintensyvėjo Osmanų imperijos laikotarpiu, kuomet albanai, privilegijuota etninė grupė, plito po visą imperijos teritoriją. Tarp tokių diasporų yra Graikijos albanai, kur jie sudaro atskirą etninę grupę – arvanitus ir gyvena šiaurės rytų Peloponese. Jie naudoja atskirą albanų kalbos tarmę (kuri dėl politinių priežasčių laikoma atskira kalba). Arvanitams giminingi yra arberešai – istorinė albanų diaspora Italijoje, arbanasiai – istorinė diaspora Kroatijoje ir kt. Didelės albanų diasporos iš Osmanų laikų (vadinamieji arnautai) likusios Turkijoje, Egipte ir kituose musulmonų kraštuose.

Albanų diaspora didėjo ir XX a., ypač iš regionų, kurie buvo valdomi ne Albanijos. Būdami musulmonais, jie neretai rinkosi migruoti į Turkiją, kurioje albanų imigrantų skaičius skirtingais duomenimis svyruoja tarp 150 000 ir 500 000. Migracijos dar labiau suintensyvėjo po 1990 m., daugiausia dėl sunkių ekonominių sąlygų Albanijoje, taip pat dėl Kosovo karo Jugoslavijoje. Paskaičiuota, kad apie 800 000 žmonių sudaro Kosovo albanų (kosovarų) diasporą^[1]. Didžiausios naujųjų albanų emigrantų diasporos yra Graikijoje (443 550, be arvanitų), Italijoje (438 000, be arberešų), Vokietijoje (320 000), Šveicarijoje (200 000), JAV (193 813).

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Albanų kultūra.

Religija

Dėl palyginus vėlyvo krikščionybės įsigalėjimo, albanų tarpe yra išlikę gausus folkloras, siekiantis pagonybės laikus, kuriame atsispindi paleo-balkaninės tradicijos. Jame ryškūs vietiniai, graikiški ir romėniški siužetai, veikia pasakiškos būtybės. Nemažai senųjų mitų yra išsaugoti Albanų epinėje poezijoje, sudarančioje tam tikrą epinių pasakojimų ciklą.

Iki XI a. albanai priėmė krikščionybę. Kadangi juos veikė Bizantijos kultūrinė įtaka, dauguma jų buvo ortodoksai, tačiau dėl Sicilijos ir Venecijos kultūrinės įtakos nemažai gyventojų priėmė ir katalikybę. Po Osmanų užkariavimo albanai palaipsniui priėmė islamą. Tačiau jo sklaida buvo pakankamai lėta, ir tik XVIII a. albanų musulmonų skaičius viršijo albanų krikščionių skaičių. Tiesa, dalis istorinių albanų diasporų (arvanitai, arberešai) išsaugojo krikščionybę.

Per XX a., tiek Albanijos kunigaikštystėje, tiek karalystėje, tiek socialistinėje Albanijoje buvo siekiama išgyvendinti visas religijas, ir linkstama atgaivinti ikikrikščioniškus papročius bei tikėjimus. Po II pasaulinio karo Albanija tapo pirmąja pasaulio ateistine valstybe. 1992 m. šalyje atgaivinta religinė laisvė.

Šiuo metu Albanijoje vyrauja musulmonai (58,79%), tačiau net 16,99% gyventojų išpažįsta krikščionybę (pusė jų – katalikai). Likusioji gyventojų dalis arba nepateikė atsakymo dėl savo religinės priklausomybės, arba laiko save ateistais^[2]. Albanija yra laikoma viena nereligingiausių valstybių pasaulyje ^[3] Kosove, tuo tarpu, vyrauja musulmonai, kurie sudaro net 95,60% šalies populiacijos.

Tradicinė kultūra

Tradicinė albano vyro apranga yra švarkas xhaqete, aptemptos kelnės Çorape, suveržiamos tipiška austa juosta brez. Neretai, kaip ir kitur Balkanuose, buvo dėvimi vyrų sijonai, fustanelos. Tradiciškai albanų vyrai avi riestas kurpes opingat. Šiauriniai albanai turi tipiškas prie galvos prigludusias skrybėles qeleshe, o pietiniai albanai – aukštas vilnones skrybėles qylafë. Tradicinė moterų suknelė yra vadinama xhubleta. Dėl istorinės izoliacijos albanų tarpe yra didelė drabužių įvairovė ir priskaičiuojama daugiau nei 200 tradicinės aprangos variacijų.

Albanijoje turtinga tradicinės muzikos kultūra, kuri irgi įvairuoja. Tik albanams būdingas dvistygis čiftelis, vienastygė lahuta, tačiau naudojami ir kiti visuose Balkanuose paplitę instrumentai: birbynė (surlja), dairė, dūdmaišis (gajde), būgnas (lodra), šargija (Çallgi), tamburinas (defi) ir kt. Ghegams būdinga herojinė muzika, pasakojamieji, epiniai siužetai. Toskai daugiau kuria lengvesnę muziką apie meilę, darbą. Pietinėje Albanijoje būdingas izopolifoninis dainavimas, kuris (kaip ir lietuviškos sutartinės) pripažintas nematerialiu pasaulio kultūros paveldu.