Vokietijos istorija

Iki pat XIX a. pabaigos Vokietija nebuvo vieninga, o atskiri regionai jos teritorijoje turėjo savo valstybingumą. Todėl apie Vokietijos istoriją tikslingiausia kalbėti kaip apie tam tikrų atskirų regionų istoriją.

Nėra vieningo, nusistovėjusio Vokietijos skirstymo į regionus, kadangi prieš suvienijimą teritoriją sudarė daugiau kaip tūkstantis skirtingų valstybėlių. Dažniausiai nusistovėjusi Vokietijos istorinė regionalizacija yra pagal XVI a. Šventojoje Romos imperijoje atliktą administracinę reformą, pagal kurią visos vokiškai kalbančios sritys buvo suskirstytos į 10 provincijų. Į skirstytą teritoriją pateko ne tik dabartinė Vokietija, bet ir Nyderlandai, Austrija, Belgija, Lichtenšteinas, Liuksemburgas, rytų Prancūzija. Tačiau nepateko Šveicarija.

Pakoreguotų 10 tradicinių regionų (apskričių) istorija apžvelgiama šiuose straipsniuose:

• Žemutinių provincijų istorija (Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo istorija)
• Žemutinio Reino istorija
• Žemutinės Saksonijos istorija (smulkesni vienetai – Meklenburgas, Holšteinas, Liuneburgas)
• Aukštutinės Saksonijos istorija (smulkesni vienetai – Pomeranija, Brandenburgas, Saksonija)
• Reino Frankonijos istorija (smulkesni vienetai – Hesenas, Palatinatas)
• Lotaringijos istorija
• Frankonijos istorija
• Bavarijos istorija
• Austrijos istorija
• Švabijos istorija (smulkesni vienetai – Badenas, Viurtenbergas)
• Burgundijos istorija

Šis regionavimas, nors ne visada tinkamas, dažniausiai naudojamas klasifikuojant feodalines Vokietijos valstybėles. Kaip atskirus Vokietijos istorijos regionus būtų galima išskirti ir Prūsiją bei Livoniją, kurie, nors nepateko į dabartinės Vokietijos teritoriją, bet buvo įtraukti į vokiečių kultūros orbitą ir dalyvavo kuriant modernią Vokietijos valstybę XIX a. II pusėje.

Seniausias Homo genties atstovų gyvenimo dabartinės Vokietijos teritorijoje įrodymas yra 500–600 tūkst. senumo Homo heidelbergensis kaukolė. Prieš 130 tūkst. metų Homo heidelbergensis pakeitė neandertaliečiai, kurie Vokietijos teritorijoje gyveno apie 100 tūkst. metų, kiek tai leido klimato sąlygos. Kadangi Vokietija paskutinės ledynmečio fazės metu buvo tapusi tundra, o ledynas siekė Žemutinę Saksoniją, viduriniojo Orinjako iki vidurinio paleolito metu ji buvo praktiškai neapgyvendinta. Neolito epochoje kartu su atvykusiais šiuolaikiniais žmonėmis (Kromanjono epochos Homo sapiens) atsirado žemdirbystė, gyvulininkystė ir nuolatinės gyvenvietės.

Pagrindinis straipsnis – Germanai.

Apie 500 m. pr. m. e. dabartinė pietų Vokietija buvo keltiška, o šiaurės Vokietija buvo apgyvendinta germanų. Per keletą šimtmečių germanai pasistūmėjo į pietus ir mūsų eros pradžioje apytikslė riba tarp germanų ir keltų tapo Dunojus.

Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. kairiajame Reino krante ir piečiau Dunojaus esančios teritorijos priklausė Romos imperijai, o nuo 80 m. iki 260 m. taip pat ir Heseno dalis bei didžioji dabartinio Baden-Viurtembergo dalis. Dabartinės Vokietijos teritorijos dalys įėjusios į Romos imperiją priklausė Aukštutinės Germanijos, Žemutinės Germanijos ir Retijos provincijoms. Romėnai įkūrė seniausius Vokietijos miestus – Tryrą, Kelną, Boną, Vormsą ir Augsburgą.

Pagrindiniai straipsniai – Frankų imperija ir Rytų Frankų karalystė.

Frankų imperija buvo karalystė Vakarų ir Vidurio Europoje nuo V a. iki IX a. Karalystė susikūrė, buvusiose Romos imperijos žemėse, Vakarų Europoje. Karalystė apėmė daug Vakarų Germanų tautų.

Frankų imperija, per tris šimtmečius, tapo istoriškai labai svarbia Vakarų Europos valstybę, nuo Antikos ^[1] ir Romos imperijos žlugimo. Imperija tapo Vakarų ir Vidurio Europoje centru. Imperija buvo valdoma Merovingų, o vėliau Karolingų dinastijų. Svarbus vėlyvųjų Karolingų atstovas buvo Karolis Martelis, kuris 732 m. Puatjė mūšyje nugalėjo maurus ir sustabdė jų veržimasi į Europą. Frankų imperijos galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo prijungimai. Po jo mirties imperija atiteko į vienintelio jo sūnaus rankas – Liudvikui Pamaldžiajam. O jau šio paveldėtojai: Lotaras, kuriam atiteko teritorija apie Acheną, Karolis Plikagalvis (Plikis), šiajam atiteko Vakarinė Frankų imperijos dalis, ir galiausiai Liudvikas Vokietis – atiteko Rytinė Frankų imperijos dalis, kitaip tariant būsima Vokietija. Taigi šiomis 843 m. dalybomis Verdene valstybė buvo padalyta į tris dalis.

Pagrindinis straipsnis – Šventoji Romos imperija.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, 962 m. sukurta buvusiame Karolingų pavelde Rytų Frankų karalystėje ir gyvavusia iki 1806 m. Imperija buvo sukurta Saksų dinastijos laikais (919–1024 m.) po Rytų frankų karaliaus Otono Didžiojo žygio į Italiją, kurioje 962 m. jis buvo paskelbtas nauju Romos imperatoriumi. Otonas Didysis pajungė savo valdžiai vidurio ir šiaurės Italiją, vėliau prie imperijos buvo prijungtos Čekija (Bohemija), Burgundija, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos teritorijos. Tiek Saksų, tiek vėliau valdžiusių Salijų (1024–1125 m.) bei Štaufenų (1138–1254 m.) pretenzija į Romos imperijos paveldą buvo išraiška esminio jų politinės veiklos tikslo – atkurti savo pačių kontroliuojamą imperijos politinį statusą Europoje. Todėl imperatoriai vedė agresyvią užsienio politiką, daugiausia pietuose (Italijoje) ir rytuose (Palabio slavų žemėse), nuo XI a. pab. iki XIII a. konkuravo dėl įtakos Europoje su Romos popiežiais (Ginčas dėl investitūros).

Po Frydricho II Štaufeno mirties imperija prarado Italijos žemes, prasidėjo politinė suirutė, pasibaigusi tuo, kad buvo įvestas kurfiurstų rangas; kurfiurstai – trys dvasininkai ir keturi pasauliečiai – gavo teisę rinkti imperatorių. Pagal 1356 m. Aukso bulę imperatoriaus rinkimo teisė buvo galutinai patvirtinta šiems kurfiurstams: Kelno, Mainco ir Tryro arkivyskupams, Bohemijos karaliui, Saksonijos hercogui, Brandenburgo markgrafui ir Reino pfalcgrafui. Imperatoriaus rinkimuose XIII–XIV a. sandūroje konkuravo trys dinastijos: Čekijos Pšemislai, Austrijos Habsburgai bei Liuksemburgai. Pastarieji nuo Henriko VII laikų (1308–1313 m.) politiškai dominavo imperijoje (Karolis IV (1346–1378 m.). Nuo 1437 m. imperijoje beveik keturiems šimtmečiams įsigalėjo Habsburgai.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a. (dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija). Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro. Betarpišką imperatoriaus aplinką sudarė apie 350 stambesnių ar smulkesnių politinių darinių valdovų, tarp kurių svarbiausi kurfiurstai, arkivyskupai, kunigaikščiai. XV a. pab. susiformavus reichstagui, jis turėjo tapti svarbiausia imperijos institucija. 1489 m. Niurnbergo reichstage buvo įkurtos trys kurijos: 1. kurfiurstai (aukščiausia kurija), 2. dvasininkų hierarchai ir pasauliečiai kunigaikščiai, 3. imperiniai bei laisvieji miestai. Riterijai nebuvo leista dalyvauti. Nuo 1485 m. reichstagai tapo kasmetiniais, jų kompetencija teoriškai buvo labai plati, tačiau nebūta visą imperiją apimančio funkcionalaus potvarkių realizavimo mechanizmo. Habsburgai nuo Maksimilijono I laikų daugiau orientavosi į europinę politiką, tačiau viduje imperatoriaus autoritetas vis labiau smuko, jo valdžia buvo per silpna visos imperijos apjungimui. Gerokai funkcionalesnis buvo teritorinis valstybingumo pradas, nors atskiros kunigaikštystės irgi buvo palyginti silpnos. Teritoriniai kunigaikščiai turėjo suverenias teises spręsti karo ir taikos klausimus, kūrė savo administraciją, finansų sistemą, mokesčius, nuo aristokratijos nepriklausomą armiją, policiją ir baudžiamąją teisę. Saksonijos kurfiurstai, Bavarijos hercogai ir Austrijos Habsburgai pasiekė didžiausių laimėjimų plėsdami valdovų žemėvaldą ir siekdami paversti visus savo teritorijos gyventojus vienalyte pavaldinių mase. Kunigaikščių valdžią vietose stiprino ir reformacija: jie tapo vietinės Bažnyčios vadovais. Palaipsniui pradėjo išsiskirti vietinės sostinės bei kunigaikščių rezidenciniai miestai.

Trisdešimtmties metų karui pasibaigus, Habsburgų hegemonijos imperijoje faktiškai nebeliko, o centralistines tendencijas, kurias Habsburgai dar bandė stiprinti, galutinai nugalėjo vadinamoji „kunigaikščių laisvė“. Šį, anot S. Pufendorffo, „gotišką monstrą“ XVII a. pab. sudarė daugiau kaip 250 kunigaikštysčių, 51 nepriklausomas imperijos miestas ir maždaug 1,5 tūkst. smulkių riterių valdų, išsibarsčiusių daugiausia Pareinėje, Švabijoje ir Saksonijoje, be jokios bendros valstybingumo idėjos. Habsburgų (kurie tradiciškai paveldėdavo Austrijos erchercogo, Bohemijos ir Vengrijos karaliaus titulus) įtaką imperijoje vis labiau varžė Bavarijos Wittelsbachai, 1583–1761 valdę ir Kelno arkivyskupiją bei tapę ištikimais prancūzų – svarbiausių Habsburgų priešų – sąjungininkais; taip pat XVII a. viduryje ypač iškilę Brandenburgo Hohenzollernai. Hanoverio hercogas Ernstas Augustas 1692 m. tapo devintuoju kurfiurstu, irgi gavęs teisę dalyvauti imperatoriaus rinkimuose (1714 m. Hanoveris dinastine unija suartėjo su Didžiąja Britanija). Varžant Habsburgų įtaką imperijoje, ryškėjo pačios Austrijos erchercogystės arba Habsburgų dvaro išsiskyrimo tendencija, pasireiškusi tuo, kad imperatoriaus politinių interesų spektre galutinai įsivyravo Austrijos, o ne visos imperijos, interesai. Galutinai tai išryškėjo Marijos Teresės valdymo metais.

Pagrindinis straipsnis – Reino konfederacija.

XIX a. pr. formalią Habsburgų įtaką imperijoje sunaikino Napoleonas. Sumušęs Austriją 1801 m., jis ėmėsi pertvarkymų Šventojoje Romos imperijoje. Prie reichstago buvo įsteigta speciali deputacija, kuri pradėjo nacionalizuoti Bažnyčios turtus. 1803 m. vasario 25 d. deputacijos nutarimu visos Bažnyčios valdytos teritorijos imperijoje, išskyrus Maincą, taip pat 45 iš 51 imperijos miesto (išskyrus Augsburgą, Liubeką, Niurnbergą, Frankfurtą prie Maino, Bremeną, Hamburgą), mažosios vokiečių fiurstų ir grafų teritorijos (iš viso 112 imperijos vienetų) buvo išdalintos Napoleonui lojalioms vokiečių valstybėms. Taip siekta sukurti Vokietijoje atsvarą Austrijai. Badeno teritorija dėl šių Napoleono pertvakymų padidėjo septynis, Prūsijos – beveik penkis, Viurtembergo – keturis, Bavarijos – pusantro karto.

Galiausiai imperiją pribaigė tai, kad 1804 m., atsakydamas į Napoleono savikarūnaciją Prancūzų imperatoriumi, Austrijos erchercogas ir Šv. Romos imperatorius Pranciškus II 1804 m. rugpjūčio 11 d. pasiskelbė Austrijos imperatoriumi Pranciškumi I. Po Austerlico mūšio Austrijos sąskaita buvo dar padidintos Bavarijos, Badeno ir Viurtembergo teritorijos, 1806 m. liepos 12 d. Napoleonas sujungė 16 vokiečių valstybių į vad. Reino sąjungą (vok. Rheinbund), pats pasiskelbęs jos protektoriumi (ši sąjunga turėjo teikti Napoleonui kariuomenę). Po visų šių pertvarkymų buvusios vokiečių imperijos egzistavimas tapo beprasmis ir po Napoleono ultimatumo 1806 m. rugpjūčio 6 d. Pranciškus I buvo priverstas atsisakyti Šv. Romos imperatoriaus titulo. Tuomet Šv. Romos imperija buvo galutinai panaikinta.

Pagrindinis straipsnis – Vokiečių konfederacija.

Po Napoleono karų Prūsijos valstybininkai siūlė sukurti stiprią Vokietijos sąjungą, tačiau dėl priešiškumo tarp Austrijos ir Prūsijos, išryškėjusio jau XVIII a., bei kunigaikščių pretenzijų į suverenumą Vienos kongrese šie siūlymai nebuvo priimti. Imperija nebuvo atkurta, tačiau senosios valdžios restauracijos principo jos buvusiose teritorijose taip pat nebuvo paisoma, o 1803 m. Napoleono įvykdyta sekuliarizacija Vienos kongrese buvo patvirtinta. Vietoj imperijos austrų užsienio reikalų ministro Klemenso von Metternicho iniciatyva 1815 m. birželio 8 d. aktu buvo įkurta Vokietijos sąjunga (vok. Deutscher Bund), sudaryta iš 34 monarchijų ir keturių laisvųjų miestų maždaug buvusiose Šv. Romos imperijos ribose. Svarbiausios sąjungos narės buvo Austrijos imperija, Prūsijos, Saksonijos, Bavarijos, Hanoverio, Viurtembergo karalystės. Tarp sąjungos narių buvo Didžiosios Britanijos (valdę Hanoverį, iki 1837), Danijos (Holšteinas), Nyderlandų (Liuksemburgas) karaliai. Austrija ir Prūsija priklausė sąjungai tik per atskiras savo teritorijų dalis. Sąjunga buvo valdoma per Austrijos pirmininkaujamą sąjungos susirinkimą (vok. Bundesversammlung) Frankfurte prie Maino, kuriame sprendimai buvo priimami 2/3 balsų dauguma. Karo atveju gynybos reikalus turėjo perimti sąjungos kariuomenė, sudaryta iš atskirų valstybių siunčiamo nustatyto kariuomenės kontingento.

Napoleono karų laikotarpiu, kaip reakcija į prancūzų dominavimą, ėmė reikštis vokiška nacionalizmo forma, dar vadinama etniniu (arba kultūriniu) nacionalizmu. Pagrindus jai padėjo literatūrinis „audros ir veržimosi“ sąjūdis, J. G. Herderio idėjos, akcentavusios individų priklausymą etniniu ir kalbiniu pagrindu apibrėžtai tautai (vok. Volk), kurios kalba ir dainos yra „tautos dvasios“ išraiška. Po to tautosakos (vok. Volkskunde) rinkimas tapo siekimo atskleisti savo „tautos dvasią“ pavyzdžiu. F. Schillerio literatūra, J. G. Fichtės kalbos (Reden an die deutsche Nation, 1808), F. Schleiermacherio pamokslai Napoleono karų laikotarpiu žadino vokiečių nacionalinę savimonę. Fichtės požiūriu, tautos egzistavimas remiasi ne žmogaus teisėmis, o individualiomis, jai vienai būdingomis ypatybėmis: kalba, istorija, papročiais. Taigi buvo teigiama, kad žmonės, kalbantys ta pačia kalba ir turintys bendrą kultūros paveldą, gali sukurti nacionalinę valstybę. Šią nacionalizmo formą savotiškai išplėtojo romantizmas, kuriam buvo būdingas nacionalinio savitumo ir dvasios kėlimas, praeities heroizavimas, ieškojimas joje buvusios tautos didybės. Vokiečių rašytojai ėmė ieškoti „vokiškumo“ (vok. Deutschtum).

Vokiečių nacijos idėja buvo populiari daugiau intelektualų sluoksniuose, ji buvo užvaldžiusi miestiečių bei universitetų studentų protus. Todėl nenuostabu, kad miestai bei universitetai XIX a. pirmoje pusėje aktyviausiai palaikė šią nacionalinę idėją. Šios idėjos plitimas buvo pirmiausia naudingas pirkliams bei pramonininkams, nes ji skatino integracinius procesus Vokietijos Sąjungoje ir plėtė bendrąją rinką. Tai bene geriausiai liudija visoje Vokietijos Sąjungoje nuo XIX a. 2 dešimtmečio pab. pradėti realizuoti muitų sąjungų projektai.

Nacionalinio judėjimo viršūne tapo 1832 m. gegužės 27 d. demonstracija Pfalce, prie Hambacho pilies griuvėsių, reikalavusi suvienijimo ir konstitucinės laisvės. Visoje Vokietijoje audringus protestus sukėlė 1840 m. Prancūzijos reikalavimas, kad jos siena eitų Reino upe. Daug vilčių nacionalinės idėjos puoselėtojai dėjo į 1840 m. Prūsijos sostan įžengusį Frydrichą Vilhelmą IV, kurio valdymo pradžioje buvo imtasi tam tikrų bendravokiškos Prūsijos politikos žingsnių, tačiau šalies viduje naujasis karalius nesutiko pataikauti liberalams ir suteikti konstitucijos.

1848 m. Prancūzijos revoliucijai persimetė į Vokietiją, anksčiausiai žinios apie ją pasiekė Pareinės teritorijas: Badeną, Viurtembergą, iš ten persimetė į Bavariją, Saksoniją, Sileziją. Vienoje prasidėjęs sukilimas mobilizavo visuomenę ir Berlyne. Žmonės rinkosi miesto parkuose ir už miesto vartų, išsakydami savo pageidavimus „kreipimesi į karalių“. Visiškai priblokštas savo pavaldinių veiksmų Frydrichas Vilhelmas IV sutiko su visais jų reikalavimais: pažadėjo sušaukti nacionalinį susirinkimą konstitucijai apsvarstyti ir spaudos laisvę. 1848 kovo 17 d. vykstant padėkos demonstracijai, pilies sargyba paleido į minią dvi salves, todėl tauta pamanė įvykus išdavystę. Kitą dieną Berlyne prasidėjo kruvinas sukilimas su barikadomis. Frydrichas Vilhelmas IV buvo priverstas įsakyti atitraukti iš sostinės kariuomenės dalinius, paskirti liberalius ministrus, buvo pagerbtos 273 „kovo aukos“. Kovo 21 d. karalius, lydimas ministrų ir generolų, demonstratyviai žygiavo per Berlyną parade vilkėdamas liberalų pasiūlytos suvienytos Vokietijos trispalvę.

Tuo metu pietinėse Vokietijos sąjungos žemėse vis aktyviau buvo svarstomos Vokietijos sąjungos reformos, bendros vokiečių valstybės sukūrimo klausimas. Badeno landtage vasario mėnesį buvo pasiūlyta sušaukti Vokietijos parlamentą, kovo 5 d. Heidelberge provincijų landtagų nariai pakvietė atstovus iš visos Vokietijos surengti nacionalinį susirinkimą. Kovo 31 d. Frankfurte prie Maino apie 500 dalyvių iš visos Vokietijos susirinko į steigiamąjį susirinkimą, kuris nutarė į Vokietijos sąjungą priimti Šlėzvigą, Rytų ir Vakarų Prūsiją bei surengti visuotinius laisvus rinkimus (1 deputatas nuo 50 tūkst. gyventojų). Vokietijos sąjungos susirinkimas pritarė, kad būtų išrinktas visai vokiečių tautai atstovaujantis organas, tačiau Austrijos mažumos (čekai) susirinkime dalyvauti atsisakė. 1848 m. gegužės 18 d. Frankfurto Šv. Pauliaus bažnyčioje buvo atidarytas visuotiniu balsavimu išrinktas nacionalinis susirinkimas konstitucijai priimti. Svarstydamas konstituciją, susirinkimas pasidalijo į „Didžiosios Vokietijos“ (vok. großdeutschen Lösung) ir „Mažosios Vokietijos“ (vok. kleindeutschen Lösung) šalininkus. Pirmieji dar dalijosi į federalistus, pasisakiusius už sąjunginę valstybę, apimančią visą Austriją ir valdomą Habsburgų, ir unitaristus demokratus, pasisakiusius už respubliką, apimančią tik Austrijos vokiškąją dalį. „Mažosios Vokietijos“ šalininkai pasisakė už valstybę be Austrijos. Austrijos kancleriui paskelbus centralizuotą konstituciją visai Habsburgų imperijai, 1849 m. sausio 23 d. Prūsija pasisakė už Vokietijos sąjungą be Austrijos. Tuomet Austrijos kancleris atmetė nacionalinio susirinkimo pirmininko pasiūlymą „maža Austrija didelėje sąjungoje“ ir pareikalavo priimti į Vokietijos sąjungą visą Austriją. Tai buvo neįmanoma, todėl nacionaliniame susirinkime laimėjo „Mažosios Vokietijos“ šalininkai. 1849 m. kovo 28 d. 267 balsais prieš 263 buvo priimta konstitucija: Vokietijos imperija turėjo tapti konstitucine monarchija, imperatoriaus valdžia turėjo būti paveldima, užsienio politikos, kariuomenės, įstatymų leidybos sritys turėjo atitekti centro kompetencijai, bet turėjo būti išsaugota ir žemių autonomija. Dieną prieš tai nacionalinis susirinkimas 290 balsų prieš 248 balsavo už imperatoriaus valdžios suteikimą Prūsijos karaliui. Konstituciją pripažino 29 smulkesnės Vokietijos sąjungos valstybės, bet Austrija, bebaigianti numalšinti revoliuciją viduje, atsisakė ją pripažinti. Ja pasekė Bavarija, Hanoveris ir Saksonija. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV taip pat nepriėmė jam pasiūlytos garbės. Laiške giminaičiui jis rašė giliai įsižeidęs dėl to, kad „revoliucijos dvoku atsiduodančią ir purvu suterštą“ karūną jam siūlo „padugnės“.

Pagrindinis straipsnis – Šiaurės Vokietijos sąjunga.

Vieningos Vokietijos idėja turėjo būti realizuota ne revoliucijos keliu, bet suvienijimu „iš viršaus“. Dėl įtakos Vokietijoje Prūsija XIX a. viduryje visą laiką konkuravo su Austrija, tačiau „revoliucijos iš viršaus“ idėja buvo pradėta įgyventinti tik 1862 m. Prūsijos kancleriu (ministru pirmininku) paskyrus Otto von Bismarcką. 1864 m. įvyko karas su Danija, danai sutriuškinti ir Vokietija atsiėmė šiaurines žemes. Per 1866 m. karą su Austriją jis eliminavo nuo vienijimo proceso svarbiausią konkurentę ir Austrijos dominuojamos Vokietijos Sąjungos vietoje 1867 m. sukūrė naują Šiaurės Vokietijos Sąjungą: Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarckas buvo paskelbtas bundeskancleriu, 23 sąjungos valstybės buvo atstovaujamos 43 vietų bundesrate, į kurį Prūsija siuntė net 17 atstovų. Paskutinis žingsnis Vokietijos vienijimo linkme buvo žengtas 1870–1871 m. kare nugalėjus Prancūziją. Tai leido Prūsijos karalystės dominuojamos Šiaurės Vokietijos Sąjungos pagrindu sukurti Vokiečių imperatoriškąjį reichą (vok. Deutsches Kaiserreich, nacių valdymo laikotarpiu ši valstybė buvo pusiau oficialiai vadinama „Antruoju reichu“, liet. raštijoje ji dažnai vadinama ir „kaizerine Vokietija“).

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos imperija.

1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje vokiečių monarchai paskelbė Prūsijos karalių Vilhelmą I imperatoriumi (vok. Kaiser). Bismarckas, pasinaudodamas per Prancūzijos-Prūsijos karą išryškėjusiu nacionaliniu kariniu entuziazmu, pagal sutartis su kiekviena sąjungine valstybe sukūrė Vokietijos reichą kaip valstybių federaciją, nors Prūsija sudarė 2/3 gyventojų ir teritorijos. Iš Prancūzijos pagrobtai Elzaso-Lotaringijos provincijai buvo suteiktas specialus karinės administracijos vadovaujamos provincijos statusas. 1871 m. balandžio 16 d. paskelbta reicho konstitucija numatė, kad reichas yra 4 karalysčių, 6 didžiųjų hercogysčių, 5 hercogysčių, 7 kunigaikštysčių ir 3 laisvųjų miestų federacinė sąjunga. Prūsijos karalius kaip valstybės ir sąjunginių monarchų vadovas (primus inter pares) automatiškai tampa imperatoriumi, atstovaujančiu Vokietiją užsienyje, vadovaujančiu kariuomenei ir skiriančiu reichskanclerį. Reichskancleris, kartu (dažniausiai) ir Prūsijos ministras-prezidentas, yra bundesrato pirmininkas ir vadovauja vyriausybei. Bundesratas, 58 atstovų iš sąjunginių valstybių susirinkimas, yra svarbiausias valdžios organas, tvirtinantis reichstago priimtus įstatymus ir kontroliuojantis jų vykdymą. Vokietijos gyventojai trejiems metams (nuo 1890 m. – penkeriems) rinko reichstagą, kuris priima biudžetą, inicijuoja ir leidžia įstatymus.

Bismarcko sukurta Vokietijos imperija nebuvo nacionalinė valstybė griežtąja prasme. Bismarcko politikos dėka buvo įgyvendintas vadinamasis „Mažosios Vokietijos“ variantas, bet šis sprendimas nušalino dešimt milijonų Austrijos-Vengrijos vokiečių ir, kita vertus, įtraukė dideles nevokiškas mažumas: prancūzus Elzase-Lotaringijoje, danus Šlėzvige ir svarbiausia – pustrečio milijono lenkų rytinėje Prūsijos dalyje. Istorikų yra pastebėta, kad „Didžiosios Vokietijos“ projekto alternatyva visą laiką ginčijo imperijos teisę save pozicionuoti kaip tautinę valstybę. Kita vertus, nepaisant šio projekto atgimimo paskutiniais XIX a. metais, jis taip ir liko užribyje. Bismarckas atmetė bet kokį tolesnį jo sukurtos Vokietijos teritorinį plėtimąsi Europoje ir netgi visus reikalavimus dėl valstybės kišimosi užtariant vadinamuosius Volksdeutsche užsienyje, ypač Vengrijoje bei Rusijos imperijos Pabaltijo gubernijose. Šį abejingumą lėmė tiek užsienio, tiek vidaus politikos sumetimai. Viena vertus, Bismarckas norėjo užtikrinti tarptautinę bendruomenę, kad Vokietija jau „pasisotino“ ir nebesuinteresuota tolesniais teritoriniais įgijimais; kita vertus, jis norėjo išlaikyti evangeliškos Prūsijos dominavimą imperijoje ir ryžtingai priešinosi reikalavimams inkorporuoti Austrijos katalikus.

Nuo 1871 m. iki pat I Pasaulinio karo Reichas sparčiai progresavo konsoliduoto tautinio valstybingumo link, o senasis Prūsijos patriotizmas, reikalavęs iš savo pavaldinių tik lojalumo, ilgainiui buvo išstumtas iš dominuojančių ideologinių pozicijų. Jau 1888 m. mirus Vilhelmui I, Bismarckas buvo vienas paskutiniųjų senosios Prūsijos liudininkų vyriausybėje. Naujojo kaizerio Vilhelmo II epocha buvo paženklinta agresyvaus nacionalizmo, šovinizmo ir imperializmo iškėlimu į valstybės politines orientacijas. Dėl Vilhelmo I anūko ambicijų nesuderinamumo su senyvo kanclerio atkaklumu Bismarckas 1890 m. kovą buvo pakeltas į Lauenburgo hercogus ir jam pasiūlyta pasitraukti. Toliau iki Pirmojo pasaulinio karo vyriausybė buvo keičiama keturis kartus, tačiau Vilhelmo II mėginimas pačiam formuoti imperijos politiką turėjo fatališkų politinių bei diplomatinių padarinių, nes bendradarbius jis rinkosi ne tiek pagal politikos sugebėjimus, kiek pagal prisitaikėliškumą. Nusigręžęs nuo Rusijos ir nesėkmingai bandęs orientuoti Vokietijos užsienio politiką probritiška linkme, Vilhelmas II sužlugdė vadinamąją „Bismarcko sistemą“. Prancūzija, pasinaudodama tuo, 1894 m. sudarė su Rusija gynybinį susitarimą, kuris tapo vėlesnės Antantės pagrindu.

Vilhelmo II laikais Vokietijoje itin sustiprėjo militarizmo propaganda. Didelės viltys buvo dedamos į naujai pradėtą kurti imperijos laivyną. Vilhelmo II užsienio politikos lozungas buvo: „Pasaulio politika (Weltpolitik) kaip uždavinys; Vokietija kaip pasaulio galia; laivynas kaip priemonė“. Nors Vilhelmas II nesiekė didelio politinio konflikto Europoje, bet savo nemokšiškomis politinėmis manipuliacijomis galiausiai priartino Pirmąjį pasaulinį karą. Armija Vokietijoje buvo matomiausias instrumentas, kurio pagalba buvo pasiektas susivienijimas. Po to valstybei nepavyko sukurti mechanizmo, užtikrinančio armijos pajungimo jos kontrolei. Todėl, kol Bismarckas buvo kancleriu, jo štabo vadas Helmuthas von Moltkė buvo ištikimas, bet vėliau armija tapo savotiška „valstybe valstybėje“. Ypač akivaizdžiai tai išryškėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai imperatorius, nors buvo vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas, visiškai nusišalino nuo vadovavimo kariuomenei ir nekontroliavo situacijos fronte, palikdamas visus karo reikalus generolų rankose. 1918 m. rudenį generalinis štabas pirmąkart išsamiai informavo vyriausybę apie tragišką padėtį fronte. Tai, nepaisant reformų bandymo, atvedė prie monarchijos žlugimo. 1918 m. spalio pabaigoje Vilhelmshafeno ir Kylio jūreivių maištas peraugo į Vokietijos miestuose įsiplieskusią revoliuciją, kuri lapkričio 9 d. privertė Vilhelmą II ir sosto įpėdinį atsisakyti sosto. Tą pačią dieną Berlyne buvo paskelbta iškart apie dviejų naujų valstybių sukūrimą. Socialdemokratai paskelbė Vokietijos respubliką, o socialistai – Vokietijos laisvąją socialistinę respubliką.

Pagrindinis straipsnis – Veimaro respublika.

Vadinamoji Veimaro respublika yra Vokietijos politinės istorijos periodas nuo 1919 m., kai Veimaro mieste susirinkęs nacionalinis Vokietijos susirinkimas 1919 m. liepos 31 d. paskelbė naują konstituciją iki 1933 m., kai Adolfo Hitlerio vyriausybė paskelbė pradedanti vad. „Trečiojo Reicho“ (dar „Tūkstantmečio Reicho“) epochą. Tai buvo pirmasis demokratinis periodas Vokietijos istorijoje, prie kurio žlugimo daugiausia prisidėjo nuolatinis politinis nestabilumas bei 1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė.

Pagrindinis straipsnis – Trečiasis Reichas.

Trečiuoju Reichu, arba nacistine Vokietija, vadinamas Vokietijos politinės istorijos periodas nuo 1933 m., kai Adolfo Hitlerio vyriausybė legaliais būdais įsitvirtino valdžioje, tačiau per kelerius metus visiškai pakeitė ir transformavo Vokietijos politinę santvarką, faktiškai pajungdama valstybę VNSDP (Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos) kontrolei. Agresyvi Trečiojo reicho užsienio politika atvedė į didžiausius nuostolius ligtolinėje Europos istorijoje atnešusį Antrąjį pasaulinį karą. Nacistų partijos antisemitinės politikos rezultatas buvo Holokaustas, sunaikinęs Europoje iki 6 mln. žydų.

Pagrindinis straipsnis – Sąjungininkų okupuota Vokietija.

Sąjunginėms valstybėms – JAV, Didžiajai Britanijai ir SSRS – sutriuškinus nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare ir Vokietijai 1945 m. gegužės 7–8 d. kapituliavus, visą civilinę ir karinę administraciją Vokietijos teritorijoje perėmė keturių sąjunginių valstybių (JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija) Kontrolės taryba. Vokietijos teritorija ir Berlyno miestas buvo padalinti į keturis okupacinius sektorius. Prasidėjus Šaltajam karui vakarų sąjungininkai leido trijose savo zonose 1948 m. kurti bendrą Vokietijos valstybę. 1949 m. ten buvo paskelbta apie Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR), kurios okupacinis statusas buvo palaipsniui naikinamas, sukūrimą. Atsakydama į tai, SSRS leido savajame okupaciniame sektoriuje 1949 m. spalį paskelbti Vokietijos Demokratinę Respubliką (VDR). Atitinkamai į dvi dalis buvo padalintas Berlynas: rytinė jo dalis tapo VDR sostine, o vakarinė dalis, iš visų pusių apsupta VDR teritorijos, turėjo ypatingąjį politinį statusą ir buvo kontroliuojama Vakarų sąjungininkų.

Pagrindinis straipsnis – Vakarų Vokietija.

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos Demokratinė Respublika.

1949–1990 m. Europos politiniame žemėlapyje egzistavo dvi Vokietijos valstybės, kurios net neturėjo oficialių tarpusavio diplomatinių santykių. VFR per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai buvo leista 1954 m. įstoti į NATO, 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. VDR buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajam Varšuvos paktui. Žlungant SSRS satelitinių valstybių sistemai, 1989 m. lapkričio 9 d. buvo atidaryta Vokietijos padalijimo simboliu tapusi Berlyno siena ir prasidėjo VFR ir VDR integracijos procesas. 1990 m. rugsėjo 12 d. sutartimi „2+4“ keturios sąjunginės valstybės neteko visų teisių ir suverenumo Vokietijos atžvilgiu.

Dabartinėse savo sienose Vokietija buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d. Kartu su Prancūzija ji vaidina vadovaujantį vaidmenį Europos Sąjungoje. Vokietija yra viena didžiausių Europos Sąjungos plėtros šalininkė, kuri siūlo stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą. Vokietijos kancleris neseniai pareikalavo skirti Vokietijai nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, nurodydamas, kad jo siekį remia Prancūzija, Rusija ir Japonija.

1991 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta perkelti parlamentą ir vyriausybę iš tuometinės sostinės Bonos į Berlyną. Visgi Bona neprarado visiškai sostinės statuso, joje liko daug ministerijų atstovybių ir miestas vistiek dar atlieka kai kurias sostinės funkcijas. Naująją parlamento būstinę nuspręsta išrinkti Reichstago pastatą, kuris buvo iš pagringų modernizuotas. Pirmasis vyriausybės posėdis jame įvyko 1999 m. balandžio 19 d. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

Pirmą kartą, po Antrojo Pasaulinio karo, Vokietija į ginkluotą konfliktą, įsikišo 1999 m. Tai buvo Kosovo karas. Tai pažymėjo užsienio politikos kaitą šalyje. Po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis užtikrino JAV „visišką paramą“^[2]. Vokietija palaikė JAV operacijoje Tvirta taika ir Afganistano kare, bet neįsitraukė į Irako karą 2003 m.

Euro zonos skolų krizė, 2013 m. įsiplieskęs Tarptautinis šnipinėjimo skandalas, Karas prieš terorą ir nuo 2015 m. įsiplieskusi Pabėgėlių krizė Europoje yra parindinės Vokietijos vidaus ir užsienio politikos temos pastaraisiais metais. Dabartinės valdančiosios koalicijos tvarkymasis su šiomis krizėmis yra vertinamas gana kritiškai. 2015 m. lapkričio mėnesi rengtoje apklausoje 57 % apklaustųjų nepatenkinamai vertino vyriausybės darbą^[3].

2015 m. Vokietijoje buvo užregistruota apie 1,1 mln. pabėgėlių. Prieš tai buvo spėjama, kad į šalį atvyks 450 tūkst, o po to 800 tūkst. pabėgėlių, bet prognozės nebuvo tikslingos. Yra spėjama, kad dar apie 250 tūkst. pabėgėlių šalyje yra neregistruoti. Dideli pabėgėlių skaičiai, kurie daugiausiai atvyko iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, bei skirtingi krizės sprendimo būdai didina įtampą tarp ES šalių^[4].

• Rogers Brubaker, Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje, Vilnius: Pradai, 1998.
• Gordon Alexander Craig, From Bismarck to Adenauer: Aspects of German Statecraft, Baltimore: The Johns Hopkins Press, 1958.
• Gordon Alexander Craig, Germany, 1866–1945, New York: Oxford University Press, 1978.
• Gordon A. Craig, Vokiečiai: praeitis, dabartis, ateitis, permainos ir tęstinumas, Vilnius: Pradai, 1995.
• Deutsche Geschichte, 3 Bde, Sonderausgabe, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1985.
• James J. Sheehan, German History, 1770–1866, Oxford: Clarendon Press, 1989.
• Hans-Ulrich Wehler (Hg.), Moderne Deutsche Geschichte, 12 Bde. u. Reg.-Bd, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1996.

• Geschichts- und Kulturverein Köngen e. V.
• Historische Quellensammlung zur deutschen Geschichte seit der napoleonischen Epoche mit Gesetzes- und Verfassungstexten sowie völkerrechtlichen Verträgen
• ZDF-Geschichtsdokumentation „Die Deutschen“ Archyvuota kopija 2015-02-16 iš Wayback Machine projekto.
• Deutscher Bundestag: Parlaments- und verfassungsgeschichtliche Ausstellung Archyvuota kopija 2009-06-14 iš Wayback Machine projekto.
• Gedächtnis der Nation – Augenzeugenberichte in Videos