Švabija

Egzistuoja du regiono apibrėžimai, apimantys skirtingas teritorijas:

• Istorinis Švabijos regionas − neišeina iš dabartinės Vokietijos ribų, administraciškai sudarytas iš dviejų dalių: Badeno−Viurtembergo žemės (savo ruožtu sudarytos iš Badeno, Viurtenbergo ir Hohencolerno regionų) ir Švabijos apskrities Bavarijos žemėje. Šis regionas politiškai vystėsi kaip atskiras ir iš dalies sutapo su XVI a. apibrėžta Švabijos apskritimi, Šventosios Romos imperijos administraciniu vienetu. Regionas ribojas su Elzasu vakaruose, Šveicarija pietuose, Bavarija rytuose, Rytų Frankonija šiaurės rytuose, Reino Frankonija šiaurėje ir Pfalcu šiaurės vakaruose.
• Lingvistinis Švabijos regionas − be istorinės Švabijos lingvistiniam regionui taip pat priklauso Austrijos žemė Forarlbergas, šiuolaikinis Lichtenšteinas, vokiškoji Šveicarijos dalis, Prancūzijos Elzasas. Čia kalbama keturiomis skirtingomis alemanų tarmėmis.

Pagrindiniai straipsniai – Svebai ir Alemanai.

Pagrindiniai straipsniai – Švabijos kunigaikštystė ir Švabijos apskritis.

911 m. Alemanija tapo Švabija, ir čia įkurta Švabijos kunigaikštystė, apėmusi lingvistinę Švabiją, kurioje formavosi alemaniškieji dialektai. Pirmoji vietinė dinastija čia buvo Hunfridingai, tačiau šalyje valdė ir Saksonijos Liudolfingai, Frankonijos Konradinai, Austrijos Babenbergai. Galiausiai 1079 m. čia įsitvirtino Hohenštaufenai, kurie ilgainiui įsitvirtino ir Šventosios Romos imperijos soste, tapdami viena įtakingiausių dinastijų.

1268 m. nužudžius švabų kilmės imperatorių Konradiną, Švabijos įtaka imperijoje baigėsi, ir kunigaikštystė suskilo. Feodalinis susiskaldymas čia reiškėsi labai stipriai, ir regione susikūrė daug smulkių feodalinių vyskupijų, laisvųjų miestų, grafysčių. Nepaisant politinio silpnumo ir konsolidacijos trūkumo, iš regiono kilo daug Europos istorijoje reikšmingų giminių ir karališkųjų dinastijų. Tarp jų buvo Habsburgai, vėliau įsigalėję Austrijoje ir Ispanijoje, Hohencolernai, atėję į valdžią Brandenburge ir Prūsijoje, Velfai, valdę Bavarijoje, Zėringenai ir kiti.

Jau XIII a. pabaigoje pietinės Švabijos teritorijos ėmė jungtis į Šveicarijos konfederaciją, vakarinės teritorijos ilgainiui formavo Elzasą. Likusioje Švabijos dalyje irgi vyko panašūs konsolidacijos procesai: čia XIII-XV a. egzistavo Švabijos lygos. XVI a. istorinė Švabija buvo apjungta į administracinį Šventosios Romos imperijos vienetą - Švabijos apskritį (Elzasas atiteko Lotaringijos apskričiai).

Pagrindiniai straipsniai – Badenas, Viurtenbergas ir Hohencolernas.

XIX a. pradžioje Švabijoje prasidėjo spartūs konsolidacijos procesai, kurių metu smulkios vietos valstybėlės apjungtos į dvi dideles kunigaikštystes. Tai buvo Badeno Didžioji kunigaikštystė vakaruose ir Viurtenbergo karalystė. Tarp jų buvo įsiterpusi mažytė Hohencolerno sritis, priklausiusi tiesiogiai Prūsijos karalystei. Po 1918 m. čia susikūrė Badeno respublika ir Laisvoji Viurtenbergo liaudies valstybė (Veimaro respublikos sudėtyje).

Pralaimėjus karą valstybingumas buvo panaikintas, ir 1945 m. regione suformuotos trys valstijos. Dvi iš jų - Pietinio Badeno ir Viurtenbergo-Hohencolerno valstijos buvo administruojamos Prancūzijos, o Viurtenbergo-Badeno valstija - JAV. 1952 m. visos jos sujungtos į federacinę Badeno-Viurtembergo žemę.

• Naujoji Švabija