Naugardukas

Ankstyviausi rašytiniai miesto paminėjimai siekia iš 1044, 1116 ir 1252 m. metraščių. Remiantis archeologinių kasinėjimų duomenimis Naugardukas buvo apgyvendintas jau X a. II pusėje. Miesto branduolį sudarė ant kalno stovinti įtvirtinta pilis ir ant gretimos kalvos išsidėstęs priešpilis, XII a. apjuostas gynybine siena. Miestiečių namai drėbti iš molio ir tik pačių turtingiausių gyventojų langai įstiklinti. Naugardukiečiai vertėsi medžiokle ir žemdirbyste. Vėliau vystėsi amatai ir prekyba. Žinoma, kad Naugarduko pirkliai intensyviai prekiavo su Baltijos šalimis, Kijevu, Bizantija, Sirija^[7]. Per šiuos pirmuosius kelis šimtmečius Naugardukas tapo regiono centru, tačiau kaip miestas didesnės politinės reikšmės neturėjo. Todėl rašytiniuose šaltiniuose dažniau pradedamas minėti tik nuo XIII a. pradžios, kaip Lietuvos valdovų ir Haličio Volynės kunigaikščių kovų arena.^[8]

Chano Batijaus kariuomenė 1241 m. nusiaubė Naugarduką ir jo apylinkes. Sumušti totorių rusų kunigaikščiai šiose žemėse prarado savo įtaką, o Naudarduką užvaldė lietuvių kunigaikštis Erdvilas, kuris čia atstatė sugriautą medinę pilį. Kai kurie baltarusių istorikai laikosi versijos, kad 1252 m. Naugarduko pilyje Mindaugas su žmona Morta gavęs krikštą, o metais vėliau – 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Todėl Naugarduko pilies kalnui suteiktas karaliaus Mindaugo vardas. Pasak vienos iš legendų, šiame kalne buvo palaidotas auksiniame valdovo krėsle sėdintis Mindaugas.^[8] XIII a. II pusėje Naugarduko pilies teritorijoje pastatyta koplyčia, įkurtos kapinaitės. Manoma, kad Mindaugo sūnus ir vietininkas Naugarduke kunigaikštis Vaišelga, 1245 m. pakrikštytas pagal stačiatikių tradiciją, galėjo būti pilies teritorijoje pastatytos cerkvės fundatoriumi. Vaišelga yra laikomas ir 1257 m. greta Naugarduko pradėjusio veikti stačiatikių vyrų vienuolyno – Laurušavo, kuriame buvo parašyta pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija, įkūrėju. Iki 1822 m. evangelija saugota Laurušavo vienuolyne, vėliau – pas didikus Čartorskius, dabar – Čartoriskių bibliotekoje Krokuvoje^[9].

1415 m. lapkričio 15 d. Vytauto Didžiojo iniciatyva Naugarduko pilyje buvo sušauktas LDK stačiatikių vyskupų sinodas, kuriame Jurgis Cemblakas išrinktas Lietuvos stačiatikių metropolitu. Šis dvasinis susirinkimas de facto paskelbė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikiančios stačiatikių bažnyčios autokefaliją – administracinį savarankiškumą ir vidines bažnyčios reformas.

1422 m. vasario 7 d. parapinėje Naugarduko bažnyčioje, kaip manoma Vytauto Didžiojo supiršti, susituokė Jogaila ir Sofija Alšėniškė. 1426 m. grįždamas iš sėkmingo karinio žygio Pskove ir Naugarde, Vytautas Didysis Naugarduke vietos bajorijai dosniai dalijo karo grobį. Ldk Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė papildomų privilegijų. Naugardukas buvo 1448 m. rugsėjo 8 d. čia vykusio Lietuvos elekcinio seimo pasitarimų vieta.

Naugardukas iki 1795 m. priklausė LDK, 1795–1915 m. – Rusijai, 1921–1939 m. – Lenkijai. XIX a. buvo Minsko gubernijos Naugarduko apskrities centras.^[10]

Sovietmečiu buvo išvystyta lengvosios, maisto pramonė, veikė dujų aparatūros gamykla.^[11]

Miestas nuo seno garsėjo sakraliniais pastatais. XIV a. pradžioje čia buvo viena pirmųjų pranciškonų veiklos tuo metu oficialiai dar pagoniškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vietų. Valdovai Vytenis ir Gediminas Naugarduke buvo pastatę bažnyčias Šv. Pranciškaus ordino vienuoliams^[12].

• Naugarduko pilies (su joje stovėjusia Pilies cerkve) griuvėsiai;

• parapinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pastatyta ant neaukštos kalvos ir sujungta su gynybine pilies sistema. Bažnyčios statybas 1395 m. fundavo Vytautas Didysis. Bažnyčios, kuriai buvo suteiktas Visų Šventųjų titulas, darbai pabaigti 1415 m. Gotikinės bažnyčios fasadas turėjo du bokštus. 1719–1723 m. šventovė perstatyta baroko stiliumi ir 1740 m. konsekruota Viešpaties Atsimainymo titulu. Bažnyčia – vienanavis sakralinis pastatas su pusapvale apside ir dviem bokštais fasade. Prie pietinės sienos išliko dvi senosios bažnyčios gotikinės koplyčios – Švč. Mergelės Marijos ir Dievo kūno. Pirmojoje yra saugomas stebuklais garsėjantis XVIII a. Naugarduko Švč. Mergelės Marijos paveikslas su sidabriniais aptaisais. 1991 m. šioje koplyčioje buvo įrengtas sarkofagas, kuriame palaidoti 1943 m. nacių sušaudytų 11 vienuolių seserų nazariečių palaikai. Prie Dievo Kūno koplyčios šiaurinės sienos 1643 m. Naugarduko kašteliono Jono Rudaminos Dusetiškio (1615–1651) lėšomis įrengtas antkapis iš juodo marmuro ir smiltainio brolio bei 8 jo bendražygių, žuvusių 1621 m. Chotine atminimui. Pietiniame bažnyčios fasade XX a. III dešimtmetyje įmūryta paminkline lenta, lenkų kalba liudijanti apie tai, kad šioje šventovėje 1422 m. vasario 7 d. Vladislovas Jogaila susituokė su ketvirtąja savo žmona Sofija Alšėniške, susilaukė su ja palikuonių ir taip buvo užtikrintas Jogailaičių dinastijos tęstinumas. Bažnyčioje 1799 m. vasario 12 d. pakrikštytas būsimas poetas Adomas Mickevičius, o XVIII a. šioje šventovėje buvo rengiamos Naugarduko pavieto bajorų seimelių sesijos. Carinės Rusijos valdžia 1857 m. bažnyčią uždarė, tačiau po Pirmojo Pasaulinio karo ji buvo atnaujinta, 1922 m. atšventinta ir grąžinta tikintiesiems^[13];

• Šv. Boriso ir Glebo cerkvė bei buvęs bazilijonų vienuolynas. Pirmoji mūrinė stačiatikių šventovė šioje vietoje iškilo dar XII a. pirmoje pusėje. Nuo XIV a. prie cerkvės veikė vyrų stačiatikių vienuolynas. Naują vėlyvosios gotikos stiliaus cerkvę fundavo ir 1519 m. pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas, Oršos mūšio didvyris Konstantinas Ostrogiškis. Adomas Liutauras Chreptavičius 1624–1632 m. cerkvę dar kartą perstatė – pastatytas naujas barokinis fasadas. Cerkvė – gotikinis trinavis sakralinis pastatas su penkiabriaune apside ir dvibokščiu fasadu. Gerai išsilaikęs gotikinis cerkvės tūris, žvaigždiniai skliautai, savitas šiaurinio, rytinio ir pietinio fasadų gotikinis dekoras. Cerkvė priskirtina unikaliam, tik Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – lotyniškosios ir bizantiškosios kultūrų paribiui, būdingam reiškiniui – gotikinių cerkvių statybai. XVII a. pradžioje cerkvė atiduota unitams, kurie prie jos įsteigė bazilijonų vienuolyną. Carinė Rusija 1839 m. iš unitų cerkvę bei vienuolyną atėmė ir grąžino juos stačiatikiams. Šventovę 1961 m. uždarė sovietų valdžia, paversdama ją archyvu. 1996 m. cerkvė buvo sugrąžinta stačiatikių tikintiesiems^[14];

• Domininkonų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Medinę Šv. Jackaus bažnyčią 1624 m. fundavo Vilniaus vaivada Kristupas Chodkevičius. XVII a. II pusėje šventovei sudegus 1724 m. dominikonai pastatė naują mūrinę bažnyčią. Šventovė remontuota po 1751 m. gaisro ir konsekruota Šv. Mykolo Arkangelo titulu, dar kartą atstatyta po 1831 m. gaisro. Tuomet fasadui suteiktas klasicistinis stilius. XIX a. pristatyta varpinė. 1858 m. dominikonų vienuolyną uždarius, bažnyčia tapo parapinė. 1948 m. sovietų valdžia bažnyčią uždarė ir pavertė ją grūdų, vėliau – baldų sandėliu. 1986–1987 m. atliktas bažnyčios remontas, o 1993 m. ji grąžinta tikintiesiems. Bažnyčia – trinavis bazilikinis sakralinis pastatas su pusapvale apside. Išliko vertingas vėlyvojo baroko bažnyčios pagrindinis altorius ir Šv. Mykolo Arkangelo paveikslas, šoniniai altoriai, fundatoriaus Kristupo Chodkevičiaus portretas. 1898 m. slapta nuo carinės valdžios bažnyčioje buvo įrengta memorialinė lenta Adomui Mickevičiui, minint šimtąsias jo gimimo metines^[15];

• buvęs Pranciškonų vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčia (dabar – Šv. Mikalojaus soboras). Vienuolyną ir bažnyčią 1714 m. fundavo Naugarduko pastalininkis Tomas Vainilavičius. Bažnyčia pastatyta 1780 m. vėlyvojo baroko maniera. Po 1831 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, o po penkiolikos metų – 1846 m. bažnyčią perstatė rusišku bizantiniu stiliumi ir pavertė ją iki šiol veikiančiu Šv. Mikalojaus soboru. Buvę pranciškonų vienuolyno pastatai dabar naudojami kaip gyvenamasis namas^[16];
• Didžioji sinagoga;
• karaimų mečetė;
• Adomo Mickevičiaus gimtasis namas–muziejus;
• Adomo Mickevičiaus kalva;
• Mindaugo kalnas.

• Mažoji pilis – įtvirtinta papilio gyvenvietė;
• XVII a. miesto rotušė;
• XVIII a. Radvilų rūmai, stovėję rotušės aikštėje. Nugriauti 1941 m.;
• 1624 m. pastatytas Jėzuitų vienuolynas su bažnyčia ir kolegija;
• Bonifratrų 1649 m. vienuolynas ir bažnyčia;
• Dominikonų vienuolynas, 1624 m. funduotas Vilniaus vaivados Kristupo Chodkevičiaus. Prie vienuolyno 1794–1831 m. veikė mokykla, kurią 1807–1815 m. lankė Adomas Mickevičius ir Jonas Čečiotas. 1853 m. carinė Rusija vienuolyną uždarė;

• Teodoras Jevlašauskis (1546–1616). Naugarduko žemės teismo pateisėjas, vienas pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje atsiminimų autorius – memuaristas;
• Andrius Rimša Lietuvis (~1550- po 1595). Renesanso poetas, vertėjas. Gimė greta Naugarduko – Penčine;
• Juozapas Baka (1707–1780). Poetas, jėzuitas ir misionierius. Gimė Naugarduke;
• Salomėja Regina Ruseckaitė-Pilštinienė (1718- po 1760). Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje moteris – profesionali gydytoja, keliautoja, autobiografinio nuotykių romano „Mano gyvenimo avantiūros“ autorė. Gimė greta Naugarduko;
• Joachimas Liutauras Chreptavičius (1729–1812). Didikas. Vienas iš Apšvietos epochos lyderių, publicistas, poetas ir vertėjas. Gimė greta Naugarduko – Jasiencuose;
• Aloyzas Gonzaga Fortunatas Žulkovskis (1777–1822). Aktorius, dramaturgas, vertėjas, poetas, dramaturgas. Gimė greta Naugarduko;
• Jonas Čečiotas (1796–1847). Poetas, tautosakos rinkėjas, filomatų draugijos sekretorius. Gimė greta Naugarduko – Malušicėse;
• Adomas Mickevičius (1798–1855). Poetas, publicistas, visuomenės veikėjas. Gimė greta Naugarduko – Zaosės dvarelyje;
• Aleksandras Mickevičius (1801–1871). Dėstytojas. A. Mickevičiaus brolis. Gimė greta Naugarduko – Zaosėje;
• Ignas Domeika (1802–1889). Geologas, minerologas, etnologas, 1831 m. sukilimo dalyvis, Čilės garbės pilietis. Gimė greta Naugarduko – Nedzviadkoje;
• Vladislovas Sirokomlė (1823–1862). Poetas. Mokėsi Naugarduke;
• Jonas Bulhakas (1876–1950). Fotografas. Gimė greta Naugarduko – Ostančinėje;

• Trijų Lietuvos miestų – Vilniaus, Alytaus ir Marijampolės gatvėms suteiktas Naugarduko miesto pavadinimas;
• Vilniuje veikia Naugarduko vardo vidurinė mokykla, IĮ „Naugarduko vaistinė“ ir UAB „Naugarduko 97“.

Adomo Mickevičiaus poema „Gražina“ (iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius ir Vincas Mykolaitis-Putinas):

Ant Naugarduko kalno seną pilį
Mėnulis maudo aukso spinduly.
Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
Pavargę jie į griovį krinta seną,
Kur tarp žolių, girdėt, vanduo čiurlena.^[17]

• Miesto administracija
• Photos on Radzima.org
• Jurkau kutoczak — Юркаў куточак — Yury's Corner. Наваградак Archyvuota kopija 2012-05-24 iš Wayback Machine projekto.
• History of Jewish shtetl in Novogrudok Archyvuota kopija 2018-09-18 iš Wayback Machine projekto.
• History
• Old Christian Cemetery Database
• The murder of the Jews of Novogrudok Antrasis pasaulinis karas metu Yad Vashem svetainėje
• Šablonas:JewishGen-LocalityPage