Batijus

1235 m. Čingischano pavestą užduotį ėmėsi vykdyti Batijus, padedamas savo pusbrolių (Ugedėjaus sūnaus Kujuko, Tolujaus sūnaus Monkės) ir karo vado, sumušusio rusus ir polovcus prie Kalkos 1223 m., Subudajaus. Realiems kariniams veiksmams de facto vadovavo Subudajus.

Manoma, kad šiam žygiui buvo paskirta apie 130 000 karių kariuomenė. Batijaus kariuomenę sudarė patyrę raiteliai, kurie su savimi vežėsi mašinas priešų pilių sienoms griauti. Batijus į priešų žemę žygiuodavo iš anksto surinkęs apie jas kuo tikslesnių žinių iš vietos gyventojų, kuriuos stengėsi paveikti apgaule ir grasinimais.

1236 m. Batijaus vadovaujama totorių kariuomenė įsiveržė į Volgos Bulgariją Kamos upės baseine ir ją užkariavo. 1237 m. totoriai, perėję Volgos upę, užpuolė Riazanės kunigaikštystę. Nusiaubęs 1237 m. Riazanės kunigaikštystę ir išžudęs jos kunigaikščius, Batijus įsiveržė į Suzdalės kraštą. Paėmęs Maskvą, Vladimirą, kuriame išžudė didžiojo kunigaikščio Jurijaus, Vsevolodo sūnaus šeimą, Batijus 1238 m. kovo 4 d. prie Sities (Mologos-Volgos intakas) upės susitiko su pačiu didžiuoju kunigaikščiu Jurijum ir jį sumušė. Iš čia totoriams buvo atviras kelias į Naugardą, tačiau artinosi pavasaris, ir Batijaus kariuomenė, vengdama Naugardo srities pelkių, pasuko į pietus. Pakeliui totorius ilgesniam laikui buvo sulaikęs Kozelsko miestas, kuris vis dėlto buvo paimtas ir sugriautas. 1239–1240 m. totoriai užkariavo pietų Rusią. 1240 m. gruodžio 6 d. buvo užimtas Kijevas. Rusios kunigaikštystės tapo totorių vasalais, bet tiesiogiai į totorių valstybę nebuvo įjungtos.

Iš Rusijos totorių kariuomenė trimis kolonomis pasuko į vakarus.

Po Kijevo paėmimo šiaurinė Batijaus kariuomenės dalis, nusiaubusi Volynę ir Mažąją Lenkiją, prie Sandomiro pasidalino į dvi dalis. Viena dalis liko siaubti Lenkijos, kita pasuko į Sileziją. Svarbiausi Lenkijos miestai, tarp jų ir Krokuva, buvo paimti ir sudeginti, gyventojai išsislapstė miškuose ir kalnuose. Abi šiaurinės kariuomenės dalys susijungė Silezijoje prie Legnicos. Čia totorius sutiko krikščionių kariuomenė, susidedanti iš lenkų ir vokiečių riterių, daugiausia Vokiečių ordino, ir vėl buvo sumušta. Iš Silezijos totoriai pasuko į Moraviją.

Atskiras straipsnis: Mohi slėnio mūšis

Pagrindinė kolona, vadovaujama Batijaus, nužygiavo per Galiciją į Vengriją, neva tai vydamasi polovcus. Trečios kariuomenės dalis, vadovaujama Subudajaus ir Kadano, turėjo įsiveržti į Vengriją per Transilvaniją. 1241 m. totorių armijos persigrupavo ir balandžio 11 d. sumušė Vengrijos karaliaus Belos IV kariuomenę Mohi mūšyje. Po to apie pusantrų metų (1241–1243 m.) Batijaus kariuomenė naikino Vengriją, Sileziją, Moraviją ir Austriją. Dalis mongolų-totorių kariuomenės besivydama Vengrijos karalių Belą, per Kroatiją pasiekė net Dalmatiją, esančią prie Adrijos jūros.

Tuo metu Batijus gavo žinią apie vyriausiojo totorių chano Ugedėjaus mirtį ir turėjo skubiai vykti atgal į naujojo vyriausiojo chano rinkimus, tikėdamasis pats būti išrinktu, tačiau nesuspėjo. Iš Azijos grįžęs į Europą 1242 m. Batijus prie Volgos įkūrė chanatą su sostine Sarajuje. Jam priklausančios teritorijos buvo vadinamos Aukso Orda.

Batijus nebuvo patenkintas naujuoju chanu – Gujuku, tačiau atvirai jo valdžios nekvestionavo ir viršenybę pripažino. Nepaisant to, įtampa tarp jų augo. Irane ir Kaukaze Gujukas pakeitė mongolų vietininkus savais žmonėmis. Dar daugiau, Aukso ordos vasalams Andrejui II ir Aleksandrui Neviškiui (Nevskiui) jis dovanojo nepriklausomybę ir žemių Rusijoje.

Kai galiausiai Gujukas su armija kažkokiu pretekstu patraukė į vakarus, Sorkaktani Beki perspėjo Batijų, kad tikrasis taikinys bus jis.

Nespėjus jiems susitikti, Gujukas netikėtai mirė. Tiksli mirties priežastis nėra žinoma, įvairūs šaltiniai nurodo įvairias versijas. Gali būti, kad Gujukas buvo pašalintas dėl Sorkaktani intrigų, gali būti, kad su juo susidorojo ir Batijaus žmonės, bet mirtis galėjo būti ir natūrali. Po Gujuko mirties valdžią kaip regentė perėmė Ogul Kaimyš, jo našlė žmona. Batijus bent jau viešai jos valdžią pripažino ir rėmė. Tačiau 1250 m. jis pats sušaukė kurultajų – susirinkimą naujam Didžiajam Chanui išrinkti, ir padarė tai savo Aukso Ordos žemėse. Ugedejaus ir Čagatajaus giminės atsisakė atvykti, kadangi susirinkimas vyko ne pagal tradiciją, t. y. ne mongolų žemėse.

Kurultajuje valdžia buvo pasiūlyta pačiam Batijui, tačiau šis atsisakė. Vietoje savęs pasiūlė Monkę, Tolujaus ir Sorkaktani sūnų. Tolujaus giminė ir jos šalininkai kandidatūrą palaikė. Buvo sušauktas naujas formalus kurultajus Mongolijoje, tačiau iš anksto žinodami, kad kandidatas yra Monkė, Ugedejaus bei Čagatajaus giminės vėl atsisakė dalyvauti. Buvo reikalaujama, kad nauju Didžiuoju Chanu taptų kas nors iš Ugedejaus giminės. Nepaisant jų nedalyvavimo, Monkė buvo išrinktas Didžiuoju Chanu, o Batijus apkaltino šias šeimas sąmokslu. Monkė savu ruožtu taip pat kaltino jas sąmokslu, įkalino pagrindinius lyderius ir nusiuntė juos Batijui, kur jiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Tuo tarpu Vladimiro kunigaikštis Andrejus II susivienijo prieš Aukso ordą su stipriausiu Pietų Rusios kunigaikščiu Danilu Romanovičiumi. Batijus atsakė baudžiamuoju 1252 m. žygiu, kurio metu pasipriešinę kunigaikščiai buvo sumušti.

Valdant Monkei, Batijaus prestižas pasiekė aukštumas. Nors Aukso Ordos valdose mokesčius rinko ir Monkės žmonės, pats Batu turėjo neribotą priėjimą prie Mongolų imperijos iždo. Afganistano ir Turkijos teritorijas jie abu valdė bendrai.

1256 m. Batijus mirė, palikęs valdžią sūnui Sartakui.

• Islamic world to 1600: The Golden Horde Archyvuota kopija 2010-11-13 iš Wayback Machine projekto.
• Morgan, D. The Mongols. 1990
• Nicolle, D. The Mongol Warlords. 1998
• Saunders, J. J. The History of the Mongol Conquests. 1971