Karibų jūra

Pavadinimas kilęs iš karibų indėnų genties, gyvenusios dabartinėse Antilų salose, vardo. Italų keliautojas Amerigas Vespučis teigė, kad terminas „charaibi“ indėnų kalba reiškia „protingi žmonės“ ir greičiausiai apibūdino pačius europiečius. Ilgą laiką po to, kai Kristupas Kolumbas atrado Vakarų Indiją, visas šis regionas buvo vadinamas Antilais, pagal tai ir jūra vadinta Antilų jūra.

Pagrindinis straipsnis – Karibų jūros regiono istorija.

Taip pat skaitykite straipsnį Piratai

Pirmieji Antilų salų gyventojai buvo tainų (isp. taínos) gentis (aravakų kalbų šeima) – žemdirbiai, žvejai, mokėję žiesti keraminius dirbinius – persikėlę į salas iš Pietų Amerikos maždaug prieš 3000 metų^[1]. Vėliau juos išstūmė karingi karibai, atsikraustę iš Orinoko baseino; jų vardu pavadinta ir ši jūra.

Europiečiams dabartinė Karibų jūra buvo terra incognita iki 1492 m., kai Kristupas Kolumbas, ieškodamas kelio į Indiją, išsilaipino San Salvadore. Po to visas salynas buvo sparčiai kolonizuotas, tapo Europos valstybių komercinių interesų zona, nes po ispanų šiomis žemėmis susidomėjo ir Didžioji Britanija bei Prancūzija, kurios surengė ekspedicijas ir užėmė kelias teritorijas: Prancūzija Martiniką ir Gvadelupą (1635 m.), Didžioji Britanija Antigvą, Montseratą, Barbudą ir Jamaiką (1655-66 m.).

Per Karibų jūrą driekėsi svarbūs vandens keliai, todėl čia siautėjo piratai, kurie ne tik plėšė laivus, bet ir puldinėjo pakrančių gyvenvietes. 1625 m. Tortugos saloje piratai įsitvirtino ilgam – iki XVII a. pabaigos. Kita garsia piratų baze nuo 1656 m. tapo Port Rojalis (isp. „karališkasis uostas“) Jamaikoje, bet 1692 m. jį sunaikino galingas žemės drebėjimas.

XIX a. dalis kolonijų tapo nepriklausomos (vėliausiai Kuba, gavusi nepriklausomybę 1898 m.), bet dalis liko europiečių valdomomis teritorijomis. Šiuo metu čia yra 22 užjūrio teritorijos ir 12 valstybių.

Karibų jūra pietuose remiasi į Pietų Amerikos žemyną. Tai Venesuelos, Kolumbijos ir Panamos pakrantės. Krantai vietomis horstiniai, daug kur žemi, salose supami koralų rifų. Didžiausios įlankos: Hondūro įlanka, Darjeno įlanka, Venesuelos įlanka.^[2]

Karibų jūros salos sudaro 3 200 km ilgio grandinę tarp Venesuelos ir Floridos ir skiria Atlanto vandenyną nuo Karibų jūros. Jos skirstomos į tris grupes: Bahamas, labiausiai nutolusias į šiaurę, Mažąsias Antilų salas (jas sudaro Antigva, Grenada, Trinidadas ir Tobagas), labiausiai nutolusias į rytus, ir Didžiąsias Antilų salas – kurias sudaro didžiausios salos – Kuba, Jamaika, ir didelė Espanjolos sala, kurią pasidalijusios dvi valstybės, Haitis ir Dominikos Respublika.

Greta anksčiau paminėtų salų, juosiančių Karibų jūrą, joje yra ir daugiau salų bei salynų.

Nyderlandų teritorijos:

• Nyderlandų Antilai
• Bonairė
• Kiurasao
• Saba
• San Martinas
• Aruba

Jungtinės Karalystės teritorijos:

• Angilija
• Bermudai
• Mergelių salos
• Kaimanų salos
• Terkso ir Kaikoso salos
• Montseratas

Venesuelos teritorijos:

• Margaritos sala
• Kočė (isp. Isla de Coche)
• Kubagva
• La Tortuga (isp. Isla la Tortuga)

ir kitos.

Kolumbijos teritorijos:

• San Andreso sala
• Providensijos sala (isp. Isla de Providencia)
• Santa Katarinos sala (isp. Isla Santa Atalina)

Panamos teritorijos

• Bokas del Toro salynas
• Kuna Jalos salynas
• Eskudo de Veragvaso salynas
• Didžioji sala (isp. Isla Grande)

Nikaragvos teritorijos:

• Kukurūzų salos (isp. Islas del Maíz)
• Kajos Miskitos

Hondūro teritorijos:

• Įlankos salos (isp. Islas de la Bahía)
• Gulbių salos (isp. Islas del Cisne)

Belizo teritorijos:

• Turnefės salos

Meksikos teritorijos:

• Kosumelio sala
• Moterų sala (isp. Isla Mujeres)
• Kontojaus sala

Didžiausi Karibų jūros uostai yra Kubos Santjagas, Port o Prensas, Santo Domingas, Karakasas, Marakaibas , Barankilija, Kartachena ir Belizas.

Po Karibų jūra plyti ~3,2 mln km² ploto vandenyninė tektoninė Karibų plokštė, besiribojanti su Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Kokosų plokštėmis. Judėdama rytų-pietryčių kryptimi ir susidurdama su Kokosų plokšte, Karibų plokštė formuoja konservatyvųjį, arba transforminį pakraštį. Todėl šis regionas yra tektoniškai ir vulkaniškai aktyvus: per pastaruosius 500 metų užfiksuota keliolika žemės drebėjimų virš 7,5 magnitudės, o galingiausias dokumentuotas žemės drebėjimas 1948 m. siekė 8,1 magnitudės.^[3] 1902 m. išsiveržęs Pelė ugnikalnis visiškai sunaikino didžiausią Martinikoje Sen Pjero miestą.

Karibų jūros dugne slypi dvi gilios įdubos: Puerto Riko įduba (8605 m gylio, 800–900 km ilgio; giliausia Atlanto vandenyno vieta) ir Ispanjolos įduba (4500 m. gylio ir 550 km ilgio).

Jūros dugną povandeniniai kalnagūbriai skaido į penkis duburius: Grenados, Venesuelos, Kolumbijos, Kaimanų ir Jukatano. Atlanto vandenynas jungiasi su Karibų jūra Anegados sąsiauriu (tarp Didžiosios Britanijos Mergelių salų ir Sombrero salos (Angilija) ir Priešvėjiniu sąsiauriu (angl. Windward passage, isp. Paso de los Vientos) tarp Kubos ir Haičio.

Hidrografinis Karibų baseinas – vienas didžiausių planetoje. Ilgiausia įtekanti upė yra Magdalena (Kolumbija, 1540 km ilgio, baseino plotas 260 000 km²). Nepaisant gausaus upių atnešamo vandens kiekio, tai viena sūriausių jūrų, jos druskingumas siekia 36 promiles.^[4] Vanduo skaidrus, vidutinė temperatūra kinta nuo 25,5 °C žiemą iki 28 °C vasarą.

Potvynių amplitudė maža, tik ~0,3 m.

Paviršiniai Atlanto vandenys patenka į Karibų jūrą per sąsiaurius tarp Mažųjų Antilų, srūva į vakarus ir sušilę pro Jukatano sąsiaurį išteka į Meksikos įlanką, kur prasideda Golfo srovė.

Nuo 1914 m. Karibų jūrą su Ramiuoju vandenynu jungia Panamos kanalas.

Su Karibų jūra jungiasi Marakaibo ežeras, antrasis pagal dydį Pietų Amerikoje.

Regione vyrauja šiaurės rytų pasatai.

Karibų jūros baseinas yra didžiausia Vakarų pusrutulio tropinių uraganų sritis. Žemo slėgio sritys, susidariusios Afrikos vakarinėje pakrantėje, keliauja skersai Atlanto, ir kai kurios iš jų Karibų baseine tampa tropikų audromis. Jų sezonas trunka nuo liepos iki gruodžio, aktyviausias laikotarpis – rugpjūtis ir rugsėjis. Vidutiniškai per metus susiformuoja devynios tropikų audros, iš kurių penkios pasiekia uragano galią. JAV Nacionalinio uraganų centro duomenimis, nuo 1494 iki 1900 m. šioje zonoje siautė 385 uraganai.

Milžiniška griaunamoji uraganų galia nuolatos kelia pavojų ne tik žmonių gyvybei ir turtui, bet ir Karibų jūros regiono gamtai. Galingos bangos ardo koralinius rifus, užneša juos smėliu ir purvu, ardo paplūdimius.

Karibų jūros ekologinė sistema yra palyginti neproduktyvi, išskyrus Venesuelos pakrantę, kurioje stambios upės atneša daug maistinių medžiagų. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos 1985 metų duomenimis, suminis Karibų jūros žvejybos laimikis siekė 0,5 mln tonų, iš kurių Venesuelai teko 53,5 %, Kubai 16 %, Gajanai 8 % ir Dominikos Respublikai 3 % (tikėtina, kad realūs skaičiai yra didesni). Maistui gaudoma 170 žuvų rūšių, bet didesnę komercinę vertę turi tik apie 50 rūšių, tarp kurių paminėtini geltonpelekiai tunai, durklažuvės, koralinių rifų žuvys. Vienas iš vertingiausių šio regiono jūros laimikių yra omarai.

Karibų jūroje gyvena amerikiniai lamantinai (Trichechus manatus) – stambūs sirenų būrio žinduoliai.

Skaidriame ir šiltame vandenyje klesti koralai – čia aptinkami vieni didžiausių planetoje koralinių rifų (įvairių šaltinių duomenys labai skiriasi – nuo 7,6 % iki 29 % pasaulinio koralinių rifų ploto), jų bendras plotas vertinamas iki 50 000 km² ^[5]. Išilgai Belizo pakrantės driekiasi antrasis planetoje pagal dydį (apie 300 km. ilgio) Belizo koralinis rifas. Dar 1942 m. jį aprašė Čarlzas Darvinas. Rife aptinkama 70 kietųjų koralų, 36 minkštųjų koralų rūšys, apie 500 žuvų rūšių ir didelė bestuburių įvairovė.

Nuo 1996 m. Belizo rifas įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Karibų jūros ekosistemos būklė nėra gera, ypač sekliuose vandenyse bei koraliniuose rifuose. Koralai kenčia nuo padidėjusio vandens drumstumo, blunka dėl kol kas neišaiškintų priežasčių (greičiausiai dėl viso komplekso: kylančios vandens temperatūros, taršos, maistinių medžiagų pertekliaus ir kitų; per pastaruosius trejus metus blukimas pastebėtas ~42 % visų koralų populiacijų ^[6]), juos mechaniškai žaloja uraganai, audros, narai ir laivų inkarai, retina ligos ir daugiašerės žieduotosios kirmėlės, nuodija naftos produktai ir upių atnešti eroduojančių dirvų teršalai.

Kai kurios populiacijos labai sumažėjo dėl ligų poveikio: vienos iš pagrindinių Karibų jūroje augančių koralų rūšių Acropora palmata kai kuriose augavietėse beliko tik 10 %, nežiūrint šiai rūšiai būdingo labai spartaus augimo (iki 5–10 cm per metus), kadangi koralinius rifus niokoja net kelios pavojingos, sparčiai plintančios ligos.

Spartus ekologinės būklės prastėjimas aktualus ne vien gamtosauginiu, bet ir ekonominiu požiūriu, kadangi metinės šio regiono turizmo pajamos siekia 3,1–4,6 mlrd. USD^[7], o nuniokota gamta tampa nepatraukli turistams.

1986 m. įsigaliojo Karibų regiono jūrų ekosistemos apsaugos susitarimas (Protocol of the Convention for the Protection and Development of the Marine Environment of the Wider Caribbean Region), kurį ratifikavusios šalys įsipareigoja saugoti nykstančias Karibų jūros rūšis, drausdamos kai kurias veiklas, kenkiančias jūros ekosistemoms.^[8]

Karibų jūros baseinas yra vienas iš svarbiausių naftos gavybos centrų planetoje: čia jos kasmet išgaunama ~170 mln t.^[9] Išplėtota žuvininkystė (sugaunama apie 0,5 mln t. per metus)^[10].

Vienas iš svarbių pajamų šaltinių yra turizmo pramonė, nes čia kasmet apsilanko ~12 milijonų turistų, iš kurių didelė dalis – kruiziniais laivais.

• Snyderman, Marty (1996) Guide to Marine Life: Caribbean-Bahamas-Florida; page 13-14, 19. Aqua Quest Publications, Inc. ISBN 1-881652-06-8
• Glover K., Linda (2004) Defying Ocean’s End: An Agenda For Action; page 9. Island Press. ISBN 1-55963-755-2
• Peters, Philip Dickenson (2003) Caribbean WOW 2.0; page 100. Islandguru Media. ISBN 1-929970-04-8