Purvinasis rokas

(Nukreipta iš puslapio Grunge)
Purvinasis rokas
Stilistinės ištakos: Intensyvusis pankas
Sunkusis metalas
Alternatyvusis rokas
Indie rokas
Kultūrinės ištakos: XX a. 9 deš. pradžia, JAV Šiaurės vakarų pakrantė
Tipiniai muzikiniai instrumentai: Gitara - Bosinė gitara - Būgnai - Vokalas
Vyraujantis populiarumas: Išpopuliarėjo XX a. 9 deš.
Požanriai
Postgrandžas
Regioninės stiliaus apraiškos
Kalifornija - Oregonas - Vašingtono valstija

Purvinasis rokas, arba grandžas (angl. grunge „purvas“; kartais vadinamas ir Sietlo garsu, angl. Seattle sound) – alternatyviojo roko muzikos žanras, susiformavęs XX a. 9 deš. Šiaurės Amerikos pakrantės regione, konkrečiau – Sietle ir aplinkiniuose miesteliuose. Purvinasis rokas išsiskiria savo nuotaika, jam būdingas nepakartojamas liūdesys ir melancholija. Taip pat būdingos lėtos dainos, jose jaučiamos savidestruktyvios nuotaikos. Dainų tekstai įprastai introspektyvūs ir liečiantys tokias temas, kaip socialinė atstumtis, smurtas, neužtikrintumas savimi, išdavystė, psichologinė trauma bei laisvės troškimas.[1][2] Žymiausi purvinojo roko atstovai yra „Pearl Jam“, „Soundgarden“, „Alice in Chains“, „Nirvana“, „Screaming Trees“, „Mudhoney“, „Temple of the Dog“, „Mad Season“ ir „Stone Temple Pilots“.

Istorija

redaguoti

Ankstyvasis purvinasis rokas pradėjo formuotis Sietlo nepriklausomos įrašų studijos „Sub Pop“ ir regioninio požeminio muzikos gyvenimo dėka. „Sub Pop“ savininkai, pasitelkę šį naują muzikos stilių, pradėjo sumaniai vystyti rinkodarą, skatindami žiniasklaidą vadinti žanrą „grunge“. Stilius tapo žinomas kaip panko ir metalo tarpinis variantas.[3] XX a. 10 deš. pradžioje purvinojo roko populiarumas pradėjo augti Kalifornijoje, o vėliau išplitęs visoje JAV pasiekė ir Australiją.

Vėliau, kitos Sietlo įrašų studijos perėmė „Sub Pop“ garso ideologiją. Reikia paminėti ir tai, jog purvinojo roko grupėms įtakos turėjo daugybė muzikos stilių, tarp jų ir pankrokas, sunkusis metalas, sunkusis rokas. Pats stilius atsirado maždaug 1987 m. ir gyvuoja iki šiol. Tiesa, dabartinio jo populiarumo negalima palyginti su buvusiu pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje, kuomet purvinasis rokas buvo populiariausia roko atmaina. 1991 m. purvinojo roko grupių galima buvo aptikti visoje Amerikoje, pavyzdžiui „Stone Temple Pilots“ bei „L7“. Iš mažiau žinomų purvinojo roko grupių galima paminėti „Mother Love Bone“, „Green River“, „Love Battery“, „Tad“, „Gruntruck“, „Skin Yard“, „U-Men“, „Melvins“, „Truly“, „Sweet Water“ ir „7 Year Bitch“. Reikia pabrėžti, jog purvinojo roko atlikėjai palaikė glaudžius ryšius, vienų grupių nariai puikiai pažinojo kitus, kartu vykdė koncertų turus, kūrė grupes-projektus, tokius, kaip „Temple of the Dog“ ar „Mad Season“.

Klestėjimo pabaiga ir subkultūros išnykimas

redaguoti

Purvinojo roko klestėjimo pabaigai įtaką darė daugelis aspektų. Kritikai ir istorikai neturi aiškios nuomonės, kuris įvykis paženklina purvinojo roko šlovės metus.[4] Pasak Kefrin Strong (Catherine Strong), „1993 m. pabaigoje purvinasis rokas tapo nestabilus ir buvo beįžengiantis į pirmąsias mirties fazes.“ Ji taip pat teigia, jog „scena tapo itin pelninga“ ir plačiai žinomi „imituotojai įžengė į šį lauką“.[5] Žurnalas „Paste“ tvirtina, kad iki 1994 m. purvinasis rokas „pradėjo sparčiai nykti“, kartu ir atkreipdami dėmesį į „Pearl Jam“, kaip tik įmanoma greičiau atsitraukiančius nuo savo šlovės spindulių; „Alice in Chains“, „Stone Temple Pilots“ ir gaujos kitų kovojo su siaubingomis priklausomybėmis narkotikams ir bandė išgyventi.“[6] Anot Džastino Hendersono (Justin Henderson), tikrasis žlugimas prasidėjo 1994 m. viduryje, kuomet įplaukiantys didžiųjų korporacijų pinigai į sceną pakeitė esamą kultūrą ir ši „neturėjo, kur eiti, tik žemyn“. Jo manymu, roko grupės „Hole“ narės Kirstin Paf (Kristen Pfaff) mirtis 1994 m. birželio 16 d. nuo perdozavimo heroinu buvo „dar viena vinis purvinojo roko karste“.[7] Nepaisant to, dažniausiai purvinojo roko klestėjimo pabaiga siejama su Kurto Kobaino (Kurt Cobain) savižudybe 1994 m. arba roko grupės „Soundgarden“ iširimu 1997 m.

Išnašos

redaguoti
  1. Perone, James E. (2012-10-17). The Album: A Guide to Pop Music's Most Provocative, Influential, and Important Creations [4 Volumes]: A Guide to Pop Music's Most Provocative, Influential, and Important Creations. ABC-CLIO. ISBN 978-0313379079. Nuoroda tikrinta 2018-10-22.
  2. Fournier, Karen (January 16, 2016). The Words and Music of Alanis Morissette. ABC-CLIO. ISBN 978-1440830693. Nuoroda tikrinta 2018-10-22.
  3. Goldberg, Danny (2019). "Ch.4-Nevermind". Serving the Servant: Remembering Kurt Cobain (1 ed.). HarperCollins. p. 76. ISBN 978-0062861504.
  4. DiBlasi, Alex. "Grunge" in Music in American Life: An Encyclopedia of the Songs, Styles, Stars and Stories that Shaped Our Culture, p. 520-524. Edited by Jacqueline Edmondson. ABC-CLIO, 2013. p. 523
  5. Strong, Catherine. Grunge: Music and Memory. Routledge, 2016. p.55
  6. Danaher, Michael (2014-08-04). „The 50 Best Grunge Songs“. Paste. Nuoroda tikrinta 2017-02-08.
  7. Henderson, Justin. Grunge: Seattle. Roaring Forties Press, 2016. Ch. 6