Gardinas
Gar̃dinas[1] (bltr. Гродна, Гародня, Горадня; rus. Гродно) – miestas vakarų Baltarusijoje, netoli sienos su Lenkija ir Lietuva, prie Nemuno upės. Gardino Srities ir rajono centras. Išvystyta chemijos ir lengvoji pramonė; veikia kelios aukštosios mokyklos. Mieste išlikusi XII a. statyta Koložos cerkvė, Stepono Batoro iki 1580 m. perstatytos Senosios Vytauto pilies griuvėsiai, XVIII a. statyta Gardino Naujoji pilis, daugelis kitų architektūros paminklų. Yra Gardino universitetas, Gardino istorijos ir archeologijos muziejus, Gardino zoologijos sodas.
| Gardinas bltr. Гродна, rus. Гродно | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Gardino rajonas |
| Įkūrimo data | 1128 m. |
| Gyventojų | 357 493 |
 Vikiteka |
Gardinas |
Geografija
redaguotiNemunas teka per miesto centrą ir dalija jį į dvi dalis. Per Nemuną nutiesti 4 automobilių eismo (Naujasis, Senasis, Rumliovo, Rytų) ir 1 geležinkelio tiltas. Per istorinį miesto centrą teka Nemuno intakai Gardinėlė ir Jurisdika, o miesto pakraščiuose įteka Lasosna ir Zarnica.
Istorija
redaguoti
.jpg){kind=link}
.jpg){kind=link}
Įkurtas XII a. II pusėje į jotvingių kraštą besiveržiančių volynėnų (anot romantizuotos versijos – X a. pab. Rusios didžiojo kunigaikščio Vladimiro), Gardinas išgyveno gana neramią istoriją: 1241 m. jį nusiaubė totoriai, 1284, 1391 ir kitais metais – kryžiuočiai. XII a. pabaigoje ar ~1241 m. miestas atiteko LDK. Traidenio valdymo laikais Gardine įsikūrė nemažai jotvingių ir prūsų; XIV a. II pusėje jame kaip Gardino dalinis kunigaikštis kurį laiką rezidavo Vytautas (apie XIV a. pab. jo nurodymu buvo perstatyta tikriausiai dar Vytenio valdymo laikais statyta Senoji Gardino pilis), vėliau – ir daugelis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių. Gardinas ir jo apylinkės ilgą laiką buvo lietuvių etnografiniame plote (iki 19 a.).[2][3] Lietuviai Gardino srityje kalba pietų aukštaičių (vakarų dzūkų) patarme.[3]
Apie 1391 m. Gardinui buvo suteiktos apribotos, o 1496 m. – jau pilnos Magdeburgo miesto teisės. Pirmoji medinė katalikiška bažnyčia Gardine pastatyta XIV a. pab.; ~1584-1587 m. jos vietoje greičiausiai Stepono Batoro iniciatyva sumūryta renesansinė Gardino parapijos bažnyčia (vad. „Vytauto bažnyčia“) 1961 m. Gardino m. vykdomojo komiteto sprendimu buvo susprogdinta. Pirmas didelis medinis tiltas per Nemuną Gardine (Senasis tiltas) buvo pastatytas XVI a. antrojoje pusėje ir buvo pavaizduotas Matiso Ciundto (Matthias Zündt) graviūroje pagal amžininko Hanso Adelhauzerio 1568 m. piešinius.[4] Steponas Batoras Gardiną pavertė svarbiausia savo rezidencija (čia jis ir mirė). Jo valdymo laikotarpiu mieste telkėsi įvairiausių konfesijų atstovai,– greta stačiatikių ir katalikų gyveno nemažai judėjų, kalvinistų, musulmonų ir kitų religijų išpažinėjų.
1673 m. Lenkijos ir Lietuvos seimo priimtu įstatymu nustačius, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos seimas turi rinktis Gardine, netrukus Gardinas tapo antrąja Abiejų Tautų Respublikos sostine (greta Varšuvos), o XVIII a. II pusėje – ir svarbiausiu LDK ūkio bei kultūros centru. 1737–1751 m. mieste buvo pastatyti Lenkijos ir Lietuvos valdovų rūmai – vad. Naujoji pilis. XVIII a. pabaigoje į Gardiną iš Vilniaus perkeltas LDK vyriausiasis tribunolas. 1793 m. Gardine susirinkęs vad. Nebylusis seimas atmetė gegužės 3-iosios konstituciją ir pripažino Abiejų Tautų Respublikos antrąjį padalijimą.
Po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo miestą valdė Rusijos imperija, miestas buvo Gardino gubernijos centras.[5] XIX a. pabaigoje pro miestą buvo nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis. 1918–1919 m. Gardinas priklausė Lietuvai (jai šį miestą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažino Sovietų Rusija), 1919–1939 m. jis buvo Lenkijos Balstogės vaivadijos Gardino apskrities centras. 1939 m. atiteko SSRS (Baltarusijos SSR). Antrojo pasaulinio karo metu naciai įsteigė Gardino getą. 1943 m. kovo 12 d. getas buvo likviduotas, darbingi žydai perkelti į Balstogės getą. Iš daugiau nei 30 000 miesto žydų tik 300 išgyveno Holokaustą.
Sovietmečiu buvo srities centras, išvystyta lengvoji, chemijos, mašinų, metalo, medienos, statybų pramonė.[6]
Lietuviai
redaguotiIki XIX a. vidurio Gardinas su gretimomis apylinkėmis priklausė lietuvių etnografiniam plotui.[7]
Sportas
redaguoti- FK Nioman Hrodna (futbolo klubas);
- Ledo ritulio klubas „Nioman“;
- Motobolo klubas „Azot“;[8]
- 1963 m. mieste pastatytas Nemuno stadionas („Nioman“, bltr. Нёман), talpinantis 8500 sėdimų vietų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Minkevičius, Jonas. Jasas, Rimantas. Vidugiris, Aloyzas. Gardinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ 3,0 3,1 Vidugiris, Aloyzas. Gardino sritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
- ↑ http://www.newsby.org/news/2007/11/29/text1558.htm Archyvuota kopija 2015-04-13 iš Wayback Machine projekto. Gardino Senasis tiltas
- ↑ Grodno. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 831 psl. (lenk.)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 123
- ↑ Gardinas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 445
- ↑ 2011 m. atvirasis Baltarusijos motobolo čempionatas Archyvuota kopija 2010-06-23 iš Wayback Machine projekto.