Chloteras I

Po tėvo mirties 511 m. jam atiteko Suasonas, kurį jis padarė savo sostinė, Laono, Nojono, Kambrės miestai, Maso žemupys. Tačiau jis buvo ambicingas ir norėjo išplėsti savo valdas.

Jis buvo atsakingas už brolio Chlodomiro vaikų nužudymą 524 m. ir po to jam atiteko Turas ir Puatjė. Jis dalyvavo žygiuose į Burgundiją ir po jos žlugimo 534 m. jis gavo Grenoblį ir aplinkimius miestus.

Kai ostgotai perleido Provansą frankams, Chloteras pasiėmė Oranžą, Gapą ir Karpentrą. 531 m. jis žygiavo prieš tiuringus su sūnėnu Teodebertu I ir 542 m. su broliu Childebertu I prieš Ispanijos vizigotus. Po sūnėno Teodebaldo I mirties 555 m. Chloteras pasisavino jo žemes. Po Childeberto mirties jis tapo visų frankų karaliumi.

Chloteras I valdė didžiąją dalį Vokietijos, rengė žygius į Saksoniją ir kurį laikė privertė saksus jam mokėti 500 karvių metinę duoklę. Valdymo pabaigoje kelis kartus sukilo jo sūnus Chramas. Pasekęs Chramą į Bretanę, kur slėpėsi sukilėliai, jis uždarė sūnų su jo žmona ir vaikais į namą ir jį padegė. Apimtas sielvarto jis nuvyko į Turą prie Švento Martyno kapo ir netrukus mirė savo rūmuose Kompjenė.

Chlotero pirmoji santuoka buvo su Gunteuka, Chlodomiro našle, apie 524 m. Jie neturėjo vaikų. Antroji buvo apie 532 m. su Radegunda, Bertarcho, Tiuringijos karaliaus dukra, kurį Chloteras su broliu Teodoriku I. Vėliau ji buvo kanonizuota. Jie irgi neturėjo vaikų. Jo trečioji ir sėkmingiausia santuoka buvo su Ingunda, su kuria susilaukė 5 sūnų ir 2 dukterų:

• Guntaras, mirė prieš tėvą
• Childerikas, mirė prieš tėvą
• Charibertas I, Paryžiaus karalius
• Gontranas I, Burgundijos karalius
• Sigebertas I, Austrazijos karalius
• Chlotsinda, ištekėjo už Alboino, lombardų karaliaus

Kita santuoka buvo su Ingundos seserimi Aregunda, su kuria susilaukė sūnaus Chilperiko I, Suasono karaliaus. Paskutinė žmona buvo Chunsina (arba Chunsinė), su kuria susilaukė sūnaus Chramo. Chloteras galėjo vesti ir išsiskirti su Valdrada.

• Bernard Bachrach| (1972). Merovingian Military Organization, 481–751. Minneapolis: University of Minnesota Press, ISBN 0-81660-621-8.
• Geary, Patrick J. (1988). Before France and Germany: The Creation and Transformation of the Merovingian World. Oxford: Oxford University Press, ISBN 0-19504-458-4.
• Edward James (1991). The Franks. London: Blackwell, ISBN 0-63114-872-8.
• Charles Oman (1914). The Dark Ages, 476–918. London: Rivingtons.
• John Michael Wallace-Hadrill (1962). The Long-Haired Kings, and Other Studies in Frankish History. London: Methuen.
• Wood, Ian N. (1994). The Merovingian Kingdoms, 450–751. London: Longman, ISBN 0-58221-878-0.