Šilukai

Šilukai koncentruojasi siauroje ir ilgoje teritorijoje – Baltojo Nilo atkarpoje, kuri eina per Aukštutinio Nilo vilają. Dauguma šilukų gyvena vakarinėje Nilo pakrantėje, ir tik labai nedidelė dalis – rytinėje. Šiaurėje jų teritorijos ribojasi su Nubija (Butana), o vakaruose – su Kordofanu. Į rytus nuo jų gyvena bertai, pietvakariuose – dinkai. Pietinė šilukų gyvenamoji riba sutampa su Nilo santaka su Sobatu, už kurios į pietus gyvena nuerai.

Šilukai gyvena palyginti derlingoje vietovėje, kurią nuolat drėkina Nilo upė. Tai yra šiauriausiai gyvenanti nilotų kalba kalbanti etninė grupė.

Šilukai, kaip ir jų kaimynai nuerai bei dinkai yra vieni seniausių Pietų Sudano gyventojų, čia atsikėlę greičiausiai iš Kordofano šiaurėje, po to, kai nilotų kalbos atsiskyrė nuo Rytų Sudano kalbų (tai galėjo atsitikti apie 3000 m. pr. m. e.).

Skirtingai nei dauguma kitų nilotų tautų Pietų Sudane, šilukai nuo XVI a. turėjo savo gentinę valstybę, taip vadinamą Šilukų karalystę (Läki Cͻllͻ). Jos įkūrėju laikomas protėvis Njakangas, kuris konsolidavo 10 genčių ir įkūrė valstybę. Jo palikuonys buvo tituluojami rethais, ir turėjo aukščiausią valdžią karalystėje, buvo atsakingi už ritualus ir ceremonijas. Rethų linija yra tęsiama iki pat dabar. Karalystė pasižymėjo griežta socialine hierarchija, su karališkąja, didikų, prastuomenės ir vergų kastomis. Jos sostinė buvo Fašoda, uždraustasis miestas, kurioje gyveno rethai, kur vykdavo jų karūnavimo ceremonijos. Buvo laikoma, kad šiame mieste susilieja dievų (Juok), Njakango, mirusiųjų ir gyvojo rethų dvasios.

Šilukų valstybės sukūrimas XVI a. buvo viena iš luo tautų migracijos priežasčių. Bėgdami nuo Njakango ekspansijos, dalis šilukams giminingų luo migravo į pietus (kur sunaikino Kitaros imperiją), tuo tarpu jiems giminingi fundžai migravo į šiaurę (kur sunaikino krikščionišką Alodiją ir įkūrė Senarą).

XIX a. Egipto chedivatas prisijungė Šilukų karalystę ir įsteigė čia Aukštutinio Nilo provinciją. Taip šilukai buvo įtraukti į Sudano teritoriją. Tačiau Sudaną valdant kondominiumui, krašto vystymusi nebuvo rūpinamasi. Tiesa, britai siekė platinti krikščionybę, kuri sėkmingai prigijo tarp vietos genčių. Britų politika padalinti kraštą tarp atskirų krikščioniškų konfesijų nulėmė ir šilukų suskaidymą tarp katalikų (daugiausia gyvena vakariniame Nilo krante) ir protestantų (rytiniame krante).

Nuo Sudano nepriklausomybės 1956 m. šilukai nebuvo aktyvūs separatizmo šalininkai, skirtingai nei jų kaimynai dinkai ir nuerai. Nepaisant to, šilukų krašte (pvz., sostinėje Fašodoje) buvo vykdomos šiaurės Sudano inicijuotos žudynės. Karo metu šilukų gyvenamos teritorijos buvo labai nusiaubtos ne tik šiaurės armijos, bet ir giminingų etninių grupių.

Šilukų foto albumas