Alodija
Alodija arba Alva buvo piečiausia iš trijų krikščioniškos Nubijos karalysčių. Kitos dvi buvo Nobatija ir Makurija šiaurėje.
 |
|---|
| Sudano istorija |
| Sudano priešistorė |
| Kermos karalystė |
| Egiptas (Nubijos vicekaralystė) |
| Kušo karalystė |
| Aksumo imperija, Nubai |
| Nobatija, Makurija, Alodija |
| Osmanai, Senaras |
| Turkiyah (1820-1884): |
| Egipto ejaletas > Egipto chedivatas |
| Mahdi valstybė (1884-1898) |
| Sudano kondominiumas (1899-1955) |
| Sudanas |
| Istoriniai regionai |
| Nubija, Darfūras, Kordofanas, Bedžai |
Daug kas apie Alodija nežinoma, nepaisant tūkstančio metų istorijos, gan didelio geografinio dydžio ir įtakos. Kadangi buvo atlikta mažiau kasinėjimų, apie šiaurines karalystes žinoma daugiau nei apie Alodiją. Dauguma žinių apie krikščionišką Nubiją yra iš to meto Egipto šaltinių ir intensyvių kasinėjimų Žemutinėje Nubijoje prieš Asuano užtvankos statybą. Šie šaltiniai nepateikia daug duomenų apie Aukštutinę Nubiją. Kadangi Alodija buvo Sudano teritorijoje, kuris yra politiškai nestabilus, kasinėjimų neįmanoma atlikti. Keli literatūriniai kūriniai Etiopijos ortodoksų liturgijoje rodo etiopų valdžią ir duoklės mokėjimą jiems Aksumo ir atkurtos Saliamonidų dinastijos laikotarpiu. Dvynių imperatorių Ezanos ir Sezanos ir jų giminaičio Hadefano kampanijos, aprašytos etiopų kronikose, rodo Alodijos atsisakymą mokėti duoklę ir maištus. Alodiečiai padėdavo Bejano klajokliams, su kuriais Aksumas nuolat kariavo.
Alodijos kilmė nežinoma. Manoma, kad ji minima Nastaseno valdymo laikotarpio Meroės steloje, kur užsimenama apie Alut.[1] Pirmas konkretus šaltinis yra Plinijus Vyresnysis, kuris Nubijos miestų sąraše mini Alwa. Vienas svarbiausių klausimų yra Meroės ir Alodijos karalysčių santykiai. Alodija buvo Meroės buvusių valdų centre. Ezanos Aksumiečio laikais Alodiją valdė nubai, ne kušitai.
Alodija atsivertė į krikščionybę VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano I ir jo žmonos Teodoros atsiustų misionierių dėka. Monofizitų krikščioniška sekta klestėjo karalystėje labiau nei kitos sektos. P.L. Shennie teigia, kad iš antkapio galima teigti, kad Alodijos karalius Dovydas mirė 1015 m.[2] Atrodo, kad vienu metu Alodija ir Makurija buvo sujungtos į vieną valstybę dėl dinastinių ryšių.
Ibn Hawqal yra svarbiausias išorinis šaltinis apie Alodiją. Jis teigė, kad Alodija turtingesnė ir didesnė už Makuriją, kad ji užėmė beveik visą sritį tarp Etiopijos ir Kordofano.
Alodija paskutinė iš Nubijos valstybių atsivertė į islamą. Alodiją sugriovė fundžiai XVI a. pradžioje. Iš archeologinių šaltinių sprendžiama, kad Alodija buvo nuosmukyje nuo XIII a. al-Harrani teigia, kad sostinė buvo perkelta į Vajulą, o mameliukų šaltiniai vėliau teigė, kad regioną valdo devyni valdovai.
Atrodo, kad Alodija išsaugojo savitumą net tapusi Senaro sultonato dalimi. Jos gyventojai buvo vadinami abdalabais ir sukilo prieš Adžibą Didįjį, įkūrė beveik autonomišką Dongolos karalystę, kuri išsilaikė keletą šimtmečių.